Kaunas. Naujoji LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakulteto dekanė akad. prof. dr. Elena BARTKIENĖ sako, kad universitetas susiduria su visame pasaulyje opia problema – studentų trūkumu.

Pokalbis su dekane – apie ieškomus būdus, bandant atgaivinti studentų stokojančią Gyvūnų mokslo studijų programą, poreikį keisti studijų turinį, burti fakulteto bendruomenę, siekiant atliepti jaunimo interesus ir skiepyti meilę darbui.

Vadovaujate Fakultetui, kurio pagrindinei studijų programai trūksta studentų. Tad koks jūsų planas?

Parengtas išsamus ir labai konkretus planas, kuris pristatytas Fakulteto taryboje ir Senate. Susiduriame su pasaulinio lygio problema – jauni žmonės nesirenka žemės ūkio studijų, nepaisant to, ar jos susijusios su gyvūnais, ar bendrai su visa maisto tvarkymo grandine. Tiesiog žemės ūkis tapo neatraktyvus, daugelio šalių universitetai problemą jau pradėjo spręsti pasauliniu lygiu. 

Prieš pusantrų metų teko dalyvauti Europos Sąjungos COST veiklų (tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu mokslo ir technologijų srityje grįsta Europos šalių iniciatyva) vadovų ir pavaduotojų susitikime Madride. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo, kaip į žemės ūkio studijas pritraukti jaunų žmonių. Vienareikšmiškai – reikia intensyvesnio jaunimo švietimo nuo pradinių klasių, nes tvarus gyvulininkystės sektorius ir pakankamas maisto kiekis, siekiant išvengti bado visuomenėse (nesvarbu, kokia jų ekonominė padėtis), nėra duotybė.

Net ir ypač turtingos šalys, neturėdamos tvaraus žemės ūkio, gali labai nukentėti per politinius neramumus, karus ar pandemijas. Tokioms krizėms valdyti reikia aukštos kvalifikacijos specialistų, tarp jų – ir žemės ūkio, kurie ir rengiami Gyvūnų mokslų fakultete.

Žemės ūkio gyvulininkystės sektorius – tai didelė, kompleksinė ir pažangi sritis, ji apima ne vien tradicinę gyvulininkystę, vis dažniau atsigręžiama į alternatyvius, galimai tvaresnius ūkininkavimo metodus, ieškoma būdų tradicinių gyvulininkystės sektorių efektyvumui didinti tvariau. Tam reikia biologijos, chemijos, mikrobiologijos, fiziologijos, genetikos, gyvūnų sveikatingumo ir kitų žinių, kurias studentai įgyja studijuodami Gyvūnų mokslo studijų programose.

Tai labai įdomi ir nuolat kintanti sritis, nuoširdžiai agituočiau ją rinktis, nes darbo vietų pasiūla labai didelė ir įvairi, žmogiškųjų išteklių trūksta. Esu sėkmingai parengusi šešis gyvūnų mokslo srities mokslo daktarus, šiuo metu studijuoja dar keturi. Iš patirties galiu pasakyti, kad tie, kurie integruojasi į gamybą ir nepasilieka universitete, negali skųstis nei atlyginimu, nei darbo stoka ar jo monotoniškumu.

Darbo gyvūnų mokslo specialistui visada bus, nes tai ne tik gyvūnų laikymo technologijos ir mityba, bet ir tokios svarbios sritys, kaip veislininkystė, bandos genetikos užtikrinimas, didesnės pridėtinės vertės pašarinių žaliavų kūrimas, gyvūnų sveikatingumo prevencija, konsultavimas ir kt.

Viena iš svarbių Fakulteto vizijų – pristatyti galimybes žemės ūkio įmonių specialistams gilinti žinias gyvūnų mokslo srityje, pavyzdžiui, renkantis magistrantūros studijas, derinant jas su darbu įmonėje, galbūt net identifikuojant įmonėje esančias problemas ir jas sprendžiant rengiant magistro darbą.

Baigusieji kitos krypties studijų programas galėtų rinktis papildomąsias studijas, jas baigę stoti į gyvūnų mokslo magistrantūrą. Tai viena Fakulteto vizijos plano dalių. Glaudesnis bendradarbiavimas su gamybos subjektais, identifikuojant ir sprendžiant gamyboje kylančias problemas, būtų naudingas abiem pusėms. 

Taip pat nuoširdžiai manau, kad ši studijų programa nėra skirta tik regionų jaunimui, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas nesusaisto su gyvenamąja vieta, gerokai svarbiau, kad asmeniui patiktų tai, ką daro, tuomet karjeros sėkmė garantuota.

Fakultete tikimės, kad įvairiapusis studijų ir įgyjamos specialybės pristatymas gali būti patrauklus jaunimui, nes gyvūnų mokslo specialistų ugdymas ir parengimas reikšmingai prisidėtų prie visos aplinkos tvarumo didinimo ir visuomenės sveikatos gerinimo.

Kodėl, jūsų nuomone, tokia reikalinga studijų programa nepopuliari?

Jeigu galėčiau atsakyti į šį klausimą labai konkrečiai, tai Europai ir net visam pasauliui, susiduriančiam su šia problema, nebūtų ką veikti, ieškant atsakymo. Kad atsakytų į šį klausimą, įvairios šalys jungiasi į didžiulius tinklinius projektus. Trūksta ne tik žemės ūkio specialistų, bet ir inžinierių, mechanikų. Vis dėlto tikiu, kad, laikui bėgant, ši padėtis pasikeis.

Dėkoju už pokalbį.