Kaunas. Aiškinantis agrochemines dirvožemių savybes, svarbus ne tik laboratorijose taikomų metodų tikslumas, bet ir pati pradžia – taisyklingas mėginio paėmimas. Neteisingai paimtas mėginys gali iškreipti tyrimų rezultatus.

LAMMC Žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas prof. Gediminas Staugaitis sako, kad aiškinantis dirvožemio savybes, labai svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus. Pirmiausia, žinoti, kad humuso kiekis labai priklauso nuo dirvožemio tipo. Jei tirsime šlynžemį, tai humuso bus 4–8 proc., o šalia gali būti smėlžemis, kuriame niekada nebus daugiau kaip 2 proc.

Humuso kiekis taip pat labai priklauso nuo reljefo – ar lyguma, ar kalvos ir įdubos. Ypač mažuose (mikro) įdubimuose humuso gali būti daug. Štai, kodėl labai svarbu teisingai paimti dirvos ėminį. Akivaizdu, kad, nelygu ėminio paėmimo metodika, tą patį lauką galima charakterizuoti labai nevienodai.

Vertinant humuso kiekį, labai svarbu atkreipti dėmesį, koks yra armens gylis. „Atsimenu, kai profesorius Petras Vasinauskas rašė knygą „Agrotechnika“ apie 1970 metus, joje teigė, kad ariamasis sluoksnis yra 15–20 cm. Tada taip ir buvo. Maždaug tuo metu, kai atgavome Nepriklausomybę, apie 1990-uosius, armens gylis padidėjo iki 20–25 cm. O dabar randame 25–30, o kai kada net 35 cm armens storį. Taigi, svarbu žinoti ne tik, kokia humuso koncentracija nustatyta, bet ir kokiame armens gylyje ji pasiskirsčiusi“, – sako G. Staugaitis.

Be to, dar labai svarbu iš ėminio išrinkti visas šakneles ir kitas augalines liekanas. Nes gali būti, kad laboratorijoje, į kurią nuvešite ėminius, juos iš karto sumals kartu su šaknelėmis ir tirs, tai reiškia, kad tyrimas bus netikslus, su didele paklaida.

Šiemet dėl negauto finansavimo nebuvo centralizuotai tirtas mineralinio azoto kiekis dirvose. Žemės ūkio ministerijos nuomone, tuos tyrimus turėtų darytis individualiai kiekvienas ūkininkas.

„Mes dar 2005 m., prieš pradedant azoto monitoringą, manėme, kad daugelis ūkininkų aktyviai veš patys tirti ėminius, bet, deja, to neįvyko. Pavasarį žemdirbiams dažnai tiesiog pritrūksta laiko tokiems tyrimams atlikti.

Mineralinio azoto monitoringas buvo tikrai geras dalykas. Jam nutrūkus, siūlyčiau žemdirbiams padėti: kai kuriuose ūkiuose reikėtų metodiškai parinkti 10–15 kv. m dydžio aikšteles tipinguose jo laukams vietose, kur pats ūkininkas naudodamas GPS prietaisą greitai susirastų ir pagal visus reikalavimus pasiimtų ėminius ir, nuvežęs į laboratoriją, tiksliai žinotų mineralinio azoto kiekį“, – kaip padėti ūkininkams, svarsto G Staugaitis.

Jo nuomone, mūsų dirvožemiuose ryškėja dvi didžiausios problemos. Pirmoji – dirvoje mažėja organinės anglies. Antroji problema – nesubalansuotas azoto trąšų naudojimas. Abi šios problemos bėgant metams tik didėja.

„Tie procesai turėtų būti valdomi. Organinės anglies klausimą padėtų spręsti teisingas tarpinių pasėlių naudojimas. Kalbant apie azoto subalansavimą, reikėtų augimo metu augalų lapuose tirti azoto ir kitų svarbių cheminių elementų koncentracijas ir pagal tai koreguoti papildomo tręšimo azotu normas, taip pat tręšimą per lapus. Nes tikrai mūsų šuliniai yra užteršti nitratais, o tai rodo, kad daug azoto išsiplauna į gruntinius vandenis“, – pastebi G. Staugaitis.

MŪ inf.