Kaunas. Šalies mokslininkai neretai sulaukia kritikos, esą jie dirba tik „dėl taškų“, skiriamų už publikacijas specializuotuose aukšto reitingo užsienio žurnaluose, kitaip tariant, eina vienu upės krantu, o praktinis gyvenimas – kitu. Bet ar tikrai tokia nuostata teisinga? Lietuvos agroverslo sektorius patvirtintų, jog tikrai ne. Nes šio sektoriaus labui dirbančių Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkų „taškų“ kaupimo lauko aprėptis – nuo mokslu pagrįstų tvarios žemdirbystės rekomendacijų ūkininkams iki sveikų pabarstukų ant kepinių maisto perdirbėjams.

ASU verslo inkubatoriuje veiklą plėtoja dvi dešimtys inovatyvius produktus gaminančių startuolių, universiteto laboratorijose ir bandymų stoties ar ūkininkų laukuose atliekama dešimtys taikomųjų tyrimų.

Dažniausiai darbuojasi ASU tarpdisciplininės mokslininkų komandos, kurių nariai – agronomai, žemės ir vandens  ūkio inžinieriai, miškininkai bei ekonomistai.

Šalies maisto perdirbimo įmonės, taip pat kelią „nuo lauko iki stalo“ savarankiškai nusitiesę smulkieji gamintojai ir vartotojai puikiai jaučia ASU Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto specialistų veiklos rezultatus, t.y. pasiūlytas idėjas, kaip gaminti sveikus, natūralius,  inovatyvius produktus, kuriančius didelę pridėtinę vertę. Šio instituto vadovė prof. Elvyra Jarienė teigia, kad jos komandos mokslinės veiklos akiratyje – maisto kokybė ir sauga. O šie dalykai priklauso nuo daugelio veiksnių, pradedant dirvožemio kokybe.

„Mes esame ne technologai, kuriantys receptūras, bet pradinės maisto sektoriaus dalies ekspertai. Mūsų tikslas – užtikrinti žaliavų kokybę bei skatinti eiti natūralaus maisto vartojimo link, juolab kad vartotojai jau supranta, kad agresyviai išreikštą maisto skonį ir kvapą lemia nepageidaujami cheminiai priedai. O šiuos priedus sėkmingai galima pakeisti natūraliomis, produkto maistinę vertę praturtinančiomis medžiagomis“, – kalba E. Jarienė, neabejojanti,  kad vienos tokių medžiagų gali būti moliūgų, topinambų, šermukšnių, erškėtrožių  miltai, įvairių sulčių išspaudos.

„Džiugu, kad verslas šią idėją pasigavo. Lietuvos įmonėse su šiais priedais jau kepami duonos gaminiai, gaminami makaronai, koldūnai, padažai, džemai, saldainiai“, – vardija pašnekovė. Tačiau, pasak jos, be verslo ir mokslo bendradarbiavimo šie produktai nebūtų atsiradę, nes vien sukurti, tarkime, daug cukrų savyje sukaupusių moliūgų džiovinimo technologiją buvo nemažas iššūkis ir patiems mokslininkams.

Pašnekovės pastebėjimu, dar viena verslo aktyviai pasigauta idėja – įvairių sėklų daiginių auginimas. Tai – poros dešimtmečių ASU mokslininkų  darbo vaisius, kadaise prasidėjęs nuo eksperimentų daiginant kviečių želmenis.

Prieš keletą metų ekspertai pasiūlė idėją tokiais želmenimis praturtinti ir galvijų pašarus. Idėja, patikrinta gamyboje,  virto Europos inovacijų partnerystės projektu šešiuose galvijininkystės ūkiuose Lietuvoje, o šiemet buvo pademonstruota ir šešiuose ūkiuose Suomijoje.

Be to, šiais metais pradėtas inovacijų sklaidos projektas Afrikoje – Malio Respublikoje, finansuojant Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo lėšomis. Ateityje tikimasi šią idėją išplėtoti ir kituose kraštuose.

„Šiuo metu mūsų „arkliukai“ – spalvotos bulvės, šilkmedis, gaurometis, mėtos. Ištyrėme, kokios užsieninių veislių įvairiaspalves bulves, kurių didesnė nei įprastinių maistinė vertė abejonių nekelia, galima auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Šio mūsų tyrimo išvadomis pasinaudojęs vienas Dzūkijos ūkininkas šį rudenį pirmąjį derlių jau tiekia Druskininkų sanatorijoms. O štai žinodami, kad šilkmedžio lapai mažina cukraus kiekį žmogaus kraujyje, aiškinamės, kaip šį krūmą auginti, kada ir kaip džiovinti lapus, kad vaistinių medžiagų juose būtų sukaupta daugiausia. Šio tyrimo atveju bendradarbiaujame ir su Lietuvos diabeto asociacija“, – pasakoja profesorė, pastebėdama, kad netrukus vartotojams ASU mokslininkai primins ir apie nepelnytai primirštą augalą gaurometį, kurio arbata lietuviai stiprindavo pašlijusią sveikatą net Sibiro tremtyje.

Musių lervos – trąšų gamybai

Visiškai kitokio pobūdžio tyrimus, bendradarbiaudama su agroverslu, atlieka ASU Aplinkos ir ekologijos instituto docento Juozo Pekarsako vadovaukama komanda, šiais metais Lietuvos verslo konfederacijos apdovanota diplomu už mokslo paslaugą verslui, t. y. už pasiūlytą technologiją, kaip maisto atliekas perdirbti į dirvos gerinimo priemones pasitelkiant  juodąsias plokščiamuses. Šių musių lervos sėkmingai „įdarbintos“ gaminant kompostą ir  granuliuotas organines trąšas.

J. Pekarsko bendradarbiavimas su Kaišiadorių r. įsikūrusio galvijininkystės ūkio „Agrolinija“ šeimininkais, sprendžiančiais klausimą, kaip atsikratyti galvijų mėšlo pertekliumi, šiuo metu jau yra išaugęs į pirmosios Lietuvoje organinių trąšų gamyklos „Biodinamika“ veiklą. Šios gamyklos produkcija – iš galvijų mėšlo pagal unikalią technologiją pagamintos granuliuotos ir skystosios trąšos eksportuojamos netgi į tolimą Kiniją.

Mokslininkas neabejoja, kad universiteto laboratorijose sukurta technologija galėtų sėkmingai pasinaudoti ir kiti šalies galvijininkystės ūkiai, neretai sprendžiantys galvosūkį, kur dėti susikaupusį galvijų mėšlą.

Maksimaliai „išspausta“ nauda žemės ūkiui

ES direktyvos reikalauja, kad Lietuvos žemdirbiai dalį savo ūkių plotų skirtų žalininimui, t.y. augintų dirvožemį praturtinančius augalus.  ASU Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius Kęstutis Romaneckas ir jo kamanda netrukus ūkininkams pateiks galutines rekomendacijas, ką šiuo atveju galima „išspausti“ iš pupų. Mat mokslininkai dvejus metus vykdo projektą „Tvaraus ūkininkavimo ir trumpos rotacijos su pupomis poveikis aplinkai, pasėlių produktyvumui ir bioekonominiam potencialui realizuojant ES Žalinimo programą“.

Romaneckas pasakoja, kad šiuo atveju buvo keliami keli tikslai: drauge su žemės ūkio inžinerijos specialistais išanalizuoti esamą pupų auginimo agrotechniką, ištirti dirvožemį, subalansuoti tręšimo normą, minimalizuoti cheminių preparatų naudojimą.

„Ištyrėme daug įvairiausių parametrų. Pavyzdžiui, kaip pupos reaguoja į ilgalaikius skirtingus žemės dirbimo būdus – arimą, lėkščiavimą, gilųjį purenimą, sėją į ražienas. Nustatėme ne tik skirtingo žemės dirbimo poveikį dirvožemiui, bet ir produkcijos derlingumui. Mums pavyko įrodyti, kad auginant pupas galima supaprastinti žemės dirbimą, sumažinti chemikalų kiekius  ir vis tiek gauti gerą derlių“, – aiškina profesorius.

Mokslininkas teigia, jog pupos yra toks unikalus augalas, kad jo gali užtekti visiems  – dirvožemiui atkurti užtenka likusių šaknų, ūkininkas gauna 4 – 5 t/ha derlių, o energetikai gali sėkmingai  naudoti  augalinę masę biokuro gamybai. Be to, ši masė puikiai tinka ir perdirbimui į kraiko gamybą. „Belieka laukti dar vienos ASU mokslininkų darbo  komercializacijos“, – reziumuoja K. Romaneckas.