Akademija (Kėdainių r.), kovo 18 d. Vakar Žemdirbystės institute aštuntąjį kartą įteikta Vytauto Vazalinsko vardo premija – ji skirta Joniškėlio bandymų stoties direktorei Stanislavai Maikštėnienei už darbų ciklą „Tausojamosios žemdirbystės priemonių glėjiškų rudžemių našumui palaikyti mokslinis pagrindimas (2004–2008 m)“.

„Džiugu, kad ir per sunkmetį Vytauto Vazalinsko premijos fondo veikla nebuvo sustabdyta. Tai skatina mokslininkus dirbti“, – priimdama sveikinimus dėkojo premijos laureatė. S. Maikštėnienė nuo pat savo mokslinės veiklos pradžios dirba Joniškėlio bandymų stotyje. Pagrindinė tyrinėjimų kryptis – tausojamoji ir ekologinė žemdirbystė. Ne vienas mokslininkės straipsnis šia tema publikuotas ir žurnale „Mano ūkis“.

Šiemetinis premijos teikimas ypatingas tuo, kad minimos agronomo V. Vazalinsko 100–osios gimimo metinės. S. Maikštėnienei savo darbe teko tiesiogiai susidurti su šviesios atminties garsaus agronomo, pirmojo Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus, žemės ūkio ministro V. Vazalinsko idėjomis ir nurodymais – 1976–1980 m. mokslininkė vykdė tyrimus būtent jo pasiūlytus tyrimus apie agrotechninius piktžolių naikinimo būdus, siekiant sumažinti pesticidų naudojimą.

Joniškėlio bandymų stoties kolektyvas iki šiol dėkingas V. Vazalinskui ir už tai, kad gali dirbti unikalioje, įkvepiančioje, senovę menančioje aplinkoje – Karpių dvaro rūmuose. Mat būtent dėl V. Vazalinsko užsispyrimo buvo neleista statyti naujo tipinio pastato, o išsireikalauta, kad mokslo institucija būtų perkelta į dvaro rūmus.

Lietuvos mokslų akademijos V. Vazalinsko premija skiriama už vertingiausius fundamentinius mokslinius tyrimus. V. Vazalinsko vaikų, akademikės Veronikos Vasiliauskienės ir viso LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus, tuometinio LŽI direktoriaus Rimanto Dapkaus iniciatyva premija įsteigta 1996 m. – tąkart pirmoji premija įteikta mokslininkui Alfonsui Švedui už mokslinį darbą „Žemės ūkio augalų derliaus priklausomumas nuo dirvožemio agrocheminių savybių“ ir kitus 1980–1996 m. laikotarpio mokslo darbus.

Agronomas, direktorius, ministras

Didžioji dalis premijos laureatų dirba būtent dirvotyros srityje – ir pačiam V. Vazalinskui ta sritis buvo artima ir svarbi. Renginyje prisiminimais apie garbų agronomą dalijosi akademikė Veronika Vasiliauskienė, prof. Leonas Kadžiulis, prof. Zigmas Urbonas ir kiti. V. Vazalinsko dukra Vilniaus universiteto docentė Giedrė Purvaneckienė šiltai prisiminė vaikystę, gerus santykius su tėveliu, kuris buvo poliglotas, eruditas, „tikra vaikščiojanti enciklopedija“: atsakydavo į bet kurį klausimą, išspręsdavo sudėtingiausius uždavinius.

Nors ir būdavo labai užimtas, atrasdavo laiko įprastiems tėvų ir vaikų užsiėmimams: išmokė savo atžalas plaukti, čiuožti, važinėti dviračiu, padainuodavo jiems dainų, pagrodavo gitara. Apie darbinius reikalus su vaikais nekalbėdavo, G. Purvaneckienei išlikęs tik blankus prisiminimas apie tuomet ore tvyrojusią Nikitos Chruščiovo itin propaguojamą kukurūzų baimę. V. Vazalinskas buvo vienas iš tų žmonių, kurie išdrįso pasipriešinti šiam vajui.

Tą laikmetį gerai atsimena ir daug metų (nuo 1948 m.) V. Vazalinską artimai pažinojęs prof. Leonas Kadžiulis. LŽI kukurūzų vajaus metu sumanė apginti daugiametes žoles, pievas ir ganyklas. Tuometinis ministras V. Vazalinskas, palaiminęs šį kreipimąsi, turėjo atlaikyti didžiulį spaudimą ir išsaugoti poste tuometinį LŽI direktorių Petrą Vasinauską ir patį institutą.

Prof. Zigmas Urbonas pažymėjo, kad V. Vazalinskas tarsi kempinė sugebėdavo sugerti neigiamą reakciją iš aukštesnių valdžios sluoksnių ir apsaugoti nuo jos kitus. Jis mokėdavo klausytis pašnekovo, bendrauti su įvairių sričių atstovais, dažnai atvažiuodavo į LŽŪU, gilindavosi į studijų problemas, dalyvaudavo beveik visose diplomų įteikimo šventėse ir vis klausinėdavo, kiek iš tos laidos absolventų pasuks į mokslinius tyrimus. „Nežinau nė vieno kito ministro, kuris su tokia atvira širdimi važiuotų į mokslo įstaigą. Gaila, kad mes taip ir neradome progos jam suteikti mokslinį laipsnį. Jis buvo tikras Lietuvos žemdirbystės kultūros agronomas“, – sakė Z. Urbonas.

Vytautas Vazalinskas buvo labai gabus žmogus. Šešiolikmetis, 1926 m., baigė Aušros gimnaziją Kaune, po ketverių metų, dar neturėdamas nė dvidešimties, baigė Žemės ūkio akademiją. Dar studijuodamas dirbo Dotnuvos bandymų stotyje. 1931 m. Danijoje dirbo žemės ūkio mokslinio tyrimo įstaigose, studijavo mokslinį darbo organizavimą ir žemės ūkio gamybą. Vėliau buvo Žemdirbystės ir dirvožemio instituto direktorius, žemės ūkio ministras, ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, ministrų tarybos patarėjas.

V. Vazalinsko pastangomis įvairiuose šalies regionuose buvo įkurtas bandymų stočių tinklas, tvirta ir patikima bazė mokslo darbams. Daug prisidėjo prie Lietuvos dirvožemių tyrimo, jų žemėlapių sudarymo, yra pirmojo Lietuvos dirvožemių žemėlapio bendraautoris (1952 m.). Pagal jo su bendradarbiais parengtą dirvožemių klasifikaciją iki pat 1999 m. buvo tiriami visi Lietuvos dirvožemiai. Žemės ūkio klausimais paskelbė 290 straipsnių. 1967 m. jam paskirta valstybinė premija.

MŪ inf.