Vilnius / Berlynas. Kasmet į Berlyno žemės ūkio ir maisto parodą suguža ne tik gausybė pirkėjų, bet prekeivių, ūkininkų iš viso pasaulio. Šimtmetį skaičiuojanti „Žalioji savaitė“ nepraranda populiarumo. Kas atgena pardavėjus?

Kalbintų prekeivių nuomonės kiek skiriasi, bet visi sutaria, kad čia būti reikia. Ir ne tik tam, kad parduotum tai, ką šiuo kartu atsivežei.

Lietuvos stende medumi ir jo skanėstais prekiaujantys Jūratė ir Laimonas Galvonai vos atidarius parodą pasakojo, kad dalyvavimo nauda nebūtinai pajuntama iškart, o per čia įvykusius susitikimus, užsimezgusius kontaktus gali pasimatyti ir vėliau.

Kai kurie kiti parodos dalyviai iš Lietuvos teigė grįžtantys ne pirmą kartą, nes jau žino vokiečių skonį, turi ištikimus ir kasmet sugrįžtančius pirkėjus. Pirmą kartą dalyvaujantiems – tai ir proga išsiaiškinti, kokie produktai turi pasisekimą ne tik vidaus rinkoje, ko ieško,kas domina užsienio pirkėjus.

Panašios ir kitų šalių prekeivių minrys. Lenkijos stende sutikta Anna Dzienisz‘a-Lisakowska (Ana Džieniš Lisakovska) į „Žaliąją savaitę“ iš Gdansko krašto, atvyko jau ketvirtąjį kartą. Ji pasakojo, kad pirmieji dveji metai nebuvo labai lengvi ir paprasti, nes ant jos prekystalio – rūkyta skumbrė, šprotai, įvairiausiai ruošta lašiša ir, žinoma, silkė. „Iš pradžių pirkėjai į žuvį žiūrėjo skeptiškai, bet praėjus porai metų jau atsirado pirkėjų, kurie kasmet sugrįžta“, – pasakoja nedidelio šeimos verslo iš Jastarnia‘s šiaurės Lenkijoje atstovė.

Anna Dzienisz‘a-Lisakowska į „Žaliąją savaitę“ atvyko su dukra ir siūlė ragauti žuvies bei jos produktų

Pasak A. Dzienisz‘os-Lisakowska‘os, jei nori augti, būtina eiti į viešumą, rodytis, rasti savo pirkėjus. To nepavyks padaryti stovint vienoje vietoje.

„Ir tai nėra vien tik apie „Žaliąją savaitę“. Apskritai vartotojams reikia rodyti, pasakoti, kad jie gali valgyti gerą ir sveiką maistą. Mūsų, kaip gamintojų, tikslas – parodyti, kad galima gauti aukštos kokybės, skanios žuvies (...)

Lenkija, Lietuva, Estija – šių šalių žmonės vis dar moka gaminti ir žino, kaip, pavyzdžiui, derinti skirtingas daržoves su žuvimi. Ir šiais laikais, kai galima nusipirkti jau paruošto maisto, kuris, dažnu atveju, yra vienodo skonio, šios šalys tebežino, kas yra geras skonis.

Tad galime būti pavyzdžiu, kad aukštos kokybės, geras maistas turi savo pirkėją, nes jis čia ateina ir perka“, – portalui manoūkis.lt pasakojo A. Dzienisz‘a-Lisakowska, pastebėdama, kad vokiečiai ir kelionėms, laisvalaikiui renkasi Lenkiją ar Lietuvą, nes susižavi ne tik šių šalių maistu, bet ir kraštovaizdžiu, žmonėmis, kultūra.

„Osterlandsk“ danišką arbatą parodoje siūlantis arbatos somelje iš Liuksemburgo Gaël Trellu (Gėl Trelu) pasakojo, kad ši Danijos kompanija Berlyno parodoje – antrąjį kartą. 1889 m. startavęs šeimos verslas šiandien stipriai išsiplėtęs ir toliau plečiasi Vokietijoje ir visoje Europoje, tad „Žalioji savaitė“ – dar viena vieta surasti savo pirkėją. Pasak jo, dalyvavimas parodoje – maloni patirtis, nes pamatai, kad tavo produkcija domisi žmonės iš viso pasaulio.

Arbatos someljė Gaël Trellu sako, kad paroda – dar viena vieta rasti savo pirkėją

Vokietija paprastai laikoma alaus mėgėjų šalimi, tad ar daniška arbata gali rasti sau nišą? Pasak G. Trellu, vokiečiai tikrai mėgsta ir arbatą, o iš 300 šios įmonės siūlomų vadinimų atsirenka mėgstamiausias. Viena tokių – su mėtų natomis.

Gintaro gaminiais prekiaujantis Harijs Kalejs iš Latvija prekiauti į „Žaliąją savaitę“ atvyksta nuo 2014 m. Tiesa, buvo pertrauka, kai dėl COVID-19 pandemijos paroda nevyko.

„Kodėl mes čia? Nes kviečia ir mums patinka atmosfera, pas mus sugrįžtantys žmonės. Pirkėjai konservatyvūs, jiems reikia priprasti, bet kai jau grįžta kelintąjį kartą – tu jau savas“, – sako H. Kalejs, svarstantis, kad tie, kas sudalyvauja parodoje vieną kartą, tikėtina, nespėja viso to pajausti.

Harijs Kalejs ir jo dukra Agneta Auzeniece gintaro dirbiniams jau turi ištikimų pirkėjų

Penktos kartos Liepojoje vystomas šeimos verslas sugrįžta į parodą ne tik su laiko patikrintais, tradiciniais gaminiais, bet ir kiekvienu kartu galvoja, kuo dar patraukti pirkėją. Vis dėlto vyras šypteli, kad ar pasiteisins šiemet atvežtos žvakės, bus matyti tik parodos pabaigoje.

„Ilgus metus čia vežame gintarinį muilą. Šiemet pirkėjai ateina ir jau ima jį neklausinėdami. Produktas jau kalba pats už save (...)

Kodėl esame parodoje? Jei mes neprisistatysime, tai kaip gi mus suras? Štai, pažiūrėkite į Lietuvą – koks didelis jų stendas“, – šypsosi latvis.

Nors jis jau turi nuolatinių pirkėjų, vis dėlto su verslu užmegzti kontaktus sudėtinga, nes šeimos verslo gamybos mastai nėra tokie dideli. „Tačiau yra buvę, kad nuolatiniai pirkėjai likus mėnesiui iki „Žaliosios savaitės“ man ir laiškus ima rašyti, kad pernai pirkau aną, šiemet, prašau, pagaminkite man tai. Tad būna tokių individualių užsakymų“, – patirtimi dalijasi H. Kalejs.

Urmas Palk iš Estijos tiesus: būdamas parodoje parodai, kad esi 

O štai Urmas Palk – kone tapęs estų stendo veidu. Šis verslininkas Estijos stendu „Žaliojoje savaitėje“ rūpinasi jau 27 metus. Jis sako, kad jo šalis per tiek metų jau yra atrinkusi savo bestselerius: mažytės sūdytos žuvys (kažkas panašaus į kilkes), sūris, uogienės, saldainiai ir, žinoma, alus.

„Žalioji savaitė“ – politinis šou. Jei tavęs čia nėra, tavęs nėra išvis“, – reziumuoja estas