Vilnius. Derybos dėl naujojo ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) laikotarpio tęsiasi. Žemdirbiams labiausiai rūpi konkrečios finansinės išraiškos, tačiau kol kas galima kalbėti apie ryškėjančias bendrąsias tendencijas. Viena iš jų – orientacija į žaliąjį kursą.

Apie naujosios BŽŪP gaires ir būsimą jos įgyvendinimo modelį pasakoja Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė.

Kaip keisis BŽŪP įgyvendinimo modelis?

Iš principo keičiamas visas modelis. Anksčiau kaimo plėtra, sektorinės programos ir tiesioginės išmokos buvo atskirtos – joms taikytas skirtingas planavimas, derinimas su Europos Komisija, skirtingi atsiskaitymo būdai, procedūros, terminai. Dabar norima visa tai užtraukti ant vieno kurpalio.

Bus vadovaujamasi vienu dokumentu – strateginiu planu. Europos Komisija norėtų, kad, įgyvendinant šį planą, viskas vyktų pagal dabartinį tiesioginių išmokų modelį: nusistatome aiškius siekiamus rodiklius, žinome, kiek hektarų bus padengta atitinkamomis išmokomis, koks prognozuojamas nuokrypis. Bet kaip tai pritaikyti Kaimo plėtros programai? Kaip numatyti, kiek ateis projektų, kiek jie apims hektarų, kokių rezultatų bus pasiekta? Ypač sunku bus planus derinti su „Leader“ strategijomis, kelerius metus trunkančiais projektais. Valstybių narių atstovai Europos Sąjungos institucijų darbo grupėse aktyviai kelia šiuos klausimus.

Dėl naujojo įgyvendinimo modelio, dėl daugybės nesutarimų tarp valstybių narių mes neišjudame iš bazinių reglamentų rėmų. Laimei, atsirado pereinamojo laikotarpio reglamentų siūlymų. Jie turėtų amortizuoti tą didžiulį atsilikimą. Europos Komisija pateikė siūlymą pereinamąjį laikotarpį taikyti vienus metus, dalis valstybių – dvejus, Lietuvai kol kas reiktų vienų metų.

Vadovausimės vienu dokumentu – strateginiu planu. Kokius pokyčius pajus žemdirbiai ir norintieji pasinaudoti ES parama?

Nors dokumentas vienas, ramsčių politika išlieka. Tiesioginės išmokos ir toliau bus mokamos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo, o parama kaimo plėtrai – iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Kaip ir iki šiol, daugiametės su plotu susijusios priemonės bus finansuojamos iš kaimo plėtros, o vienmetės – iš tiesioginių išmokų.

Tad keičiasi tik administravimo sistema. Teoriškai šis modelis turėtų būti paprastesnis, bet kol kas mes nelabai tai apčiuopiame. Naujas paramos skirstymo modelis turėtų būti orientuotas ne į atitikties tikrinimą, kai buvome priversti skaičiuoti, kiek šiferio lakštų pakeista ir kiek vinukų įkalta, o į rezultatą – pakeistas stogas ar ne. Vis dėlto kyla daug klausimų, kaip suplanuoti projektą ir rodiklius pagal naująjį modelį? Europos Komisija laikosi pozicijos, kad apskaitant lėšas, skirtas projektams finansuoti, visos vieno projekto lėšos turi būti nukreiptos vienam tikslui siekti, bet pats projektas gali prisidėti ir prie kitų BŽŪP tikslų.

Siekiant atitikti naujo laikotarpio tendencijas, visų pirma turėtų būti finansuojami aplinkai ir klimatui palankūs projektai, todėl gali tekti daryti tikslinius šaukimus, numatant paramą būtent tokiems projektams. Kyla klausimas, kaip tokį projektą apibrėžti? Galbūt įvardyti, kad didžioji dalis investicijų yra nukreipta aplinkosaugos klausimams spręsti? Vadinasi, siekiant gauti paramą, gali tekti daryti atskirus projektus: arba tik pasistatyti fermą – modernizuoti ir atitikti konkurencingumo tikslą, arba tik pastatyti erdvesnius gardus – gerinti gyvūnų gerovę, o dar per kitą projektą iš atliekų gaminti biodujas – siekti aplinkosauginių tikslų, o visa kita, kas nesusiję su pagrindinio tikslo siekimu, daryti savo lėšomis.

Iš ūkinės perspektyvos racionaliau įgyvendinti vieną projektą, kuriuo būtų siekiama ne tik aplinkosaugos, klimato kaitos mažinimo tikslų, bet ir konkurencingumo, gyvūnų gerovės ir kitų tikslų, o tokiame projekte numatytas investicijas ir joms finansuoti skirtas lėšas pagal atitinkamas proporcijas (proporcingumo principas) užskaityti prie skirtingų tikslų. Bet tokiu atveju planuoti ir įgyvendinti taptų labai sunku. Taigi, klausimų turime daugiau nei atsakymų.

Neatrodo, kad naujasis įgyvendinimo modelis bus paprastesnis, bet tam, kad atitiktume naująją politiką, vadinamąjį žaliąjį kursą, gali tekti vykdyti tikslinius projektus, skirtus aplinkosaugos ir klimato klausimams spręsti.

Tokios yra tendencijos. Tai nėra patrauklu, bet panašu, kad naujasis modelis kitos išeities nesuteiks. Tai yra sunkiausia. Bet kol kas ūkininkams nėra ko baimintis, nes dar turėsime pereinamąjį laikotarpį ir tikiu, kad atsiras racionalesnių sprendimų.

Galų gale, pereinamuoju laikotarpiu mums reiktų orientuotis ir sutvarkyti esamą bazę – apsispręsti dėl kietųjų investicijų, kurios nesusijusios su aplinkosauga, finansavimo, o aplinkosauginius projektus planuoti naujuoju laikotarpiu. Čia ūkininkams irgi reikės pasukti galvas, strateguoti.

Visą interviu skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ kovo numeryje.

MŪ inf.