Vilnius. Skatinti pelkininkystę, valstybinėje žemėje leisti ūkininkauti tik ekologiškai, panaikinti išmokas ariantiems žemę – tai tik dalis aplinkosaugininkų siūlymų žemės ūkiui, kad Lietuvos ekonomika jau 2040 metais taptų neutrali klimatui.

Vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma, Vartotojų aljansas ir VšĮ „Žiedinė ekonomika“ pristatė ataskaitą „Žemės ūkis ir klimato kaita“ ir pateikė rekomendacijas žemės ūkiui.

Nors ES žaliasis kursas numato, kad neutralumas klimatui turi būti pasiektas iki 2050 m., Lietuvos tikslai turėtų būti ryžtingesni ir prie neutralios klimato poveikiui ekonomikos reikėtų pereiti iki 2040-ųjų, mano Ataskaitos rengėjai. Žinoma, tai paliestų ir žemės ūkį, kuris, kaip teigiama Ataskaitoje, išlieka vienas taršiausių Lietuvos ekonomikos sektorių.

Apie žemės ūkį kvietė diskutuoti... be žemės ūkio?

Ataskaita ir tam skirta diskusija įžiebė aistras dar iki pristatymo. Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Ignas Hofmanas prieš diskusiją išplatintame rašte pranešė, kad LŽŪT atsiriboja nuo šios konferencijos ir bet kokios jos metu paskelbtos informacijos. Rašte abejojama Ataskaitos rengėjų kompetencija žemės ūkio srityje.

„Įvertinus (...), kad konferencijoje tarp pranešėjų nedalyvauja nė viena mokslo institucija, nė viena žemdirbių organizacija, o tarp konferencijos dalyvių yra prieštaringai vertinamų organizacijų, visa tai leidžia daryti prielaidą, jog konferencijos tikslas – ne paskelbti tikslią ir objektyvią informaciją, o, manytina, pateikti žemės ūkį kaip labai taršų sektorių“, – rašė LŽŪT pirmininkas.

I. Hofmanas priminė, kad žemės ūkis ne tik išskiria, bet ir absorbuoja ŠESD, tai įrodo įvairių pramonės šakų iš žemės ūkio perkami anglies kaupimo kreditai.

LŽŪT teigimu, žemdirbiai palankiai vertina ES dirvožemio direktyvą, tačiau jos nuostatose turi vyrauti objektyvūs, mokslu, o ne emocijomis grįsti argumentai.

Taip pat LŽŪT pabrėžia, kad visada buvo nuosekli ir nuolat įvairiais lygiais akcentavo, kad į klimato kaitos mažinimo priemonių kūrimą būtų įtrauktos mokslo institucijos ir mokslininkai. „Žemdirbiai vertins ir vykdys mokslo rekomendacijas, o ne įvairių VŠĮ ar kitokių organizacijų atstovų, save pristatančių ekspertais“, – rašė I. Hofmanas.

Seimo spaudos konferencijų salėje vykusioje diskusijoje konfrontacijos su žemės ūkiu neišvengta. Nuotoliu prie diskusijos prisijungęs Vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys skaičiavo, kiek ES žemės ūkis ir maisto pramonė eksportuoja ir kiek iš to uždirba.

Anot jo, tokio masto industrija turi įtakos ir priešinasi pokyčiams, nori išlaikyti esamą padėtį.

„Mūsų manymu, ta galios pusiausvyra turi būti bent kažkiek atsverta, kad būtų girdimas balsas žmonių, kuriems nerūpi tie 200 mln. eurų kasdieninio prekybos balanso, įplaukų, o kuriems rūpi platesni, ilgalaikiai, svarbūs dalykai“, – kalbėjo K. Kupšys.

LŽŪT raštą jis dokumentą įvardijo kaip idealų atsaką į Ataskaitą ir teigė, kad „sėkmingai pavyko užkabinti jautrias stygas industrijos, su kuria turime reikalą“.

Rekomendacijos reguliavimui ir finansavimui

Ataskaitą pristatęs VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius teigė, kad su ja atnešamos idėjos ir rekomendacijos diskusijoms.

„Jei kitos organizacijos, asociacijos turi minčių, kaip Lietuvos žemės ūkis galėtų tapti tvaresnis, visada esame pasiruošę diskutuoti, lyginti, kad geriausios idėjos laimėtų“, – kalbėjo D. Tracevičius.

Jo pateikiamais duomenimis, beveik ketvirtis (23 proc.) ŠESD atkeliauja iš žemės ūkio, tad, anot D. Tracevičiaus, atsakomybė dėl klimato kaitos gula ir ant žemės ūkio.

Jo pateiktoje diagramoje matyti, kad dar 4 proc. ŠESD susidaro iš atliekų, 12 proc. – pramonės, 61 proc. – energetikos sektoriuose. Beje, diskusijos rengėjai patikino, kad žemės ūkis – pirmasis sektorius, kuriam parengta ataskaita, dar bus rengiamos pramonei ir transporto.

Viešai prieinamos Ataskaitos rekomendacijose teigiama, kad, norint keisti padėtį, reikėtų priimti Dirvožemio įstatymą, į žaliuosius pirkimus įtraukti ekologišką maistą ir trumpąsias maisto grandines. Taip pat siūloma nustatyti mažesnes azoto trąšų noras, tręšimo planų privalomumą ir sankcijas, o valstybinėje žemėje leisti ūkininkauti tik ekologiškai.

Ataskaitos rengėjų nuomone, turėtų būti didinamas socialinių partnerių įtraukimas svarstant žemės ūkio politiką ES lygiu. Siūloma įgyvendinti ir finansavimo reformą: riboti paramą stambiems ūkiams, atsižvelgti į dekarbonizaciją ir biologinę įvairovę atliekant valdos ekonominį vertinimą, apmokestinti CO₂ išmetimus.

Siūloma koreguoti ir paramos priemones: padidinti išmokas ekologiniams ūkiams, ariantiems žemę išmokų neskirti, remti keičiančius mineralines trąšas kompostu, skirti didesnes išmokas už daugiametes pievas ir ganyklas, skatinti pelkininkystę, remti žemės ūkio technikos dekarbonizaciją, finansuoti pašarų priedų, slopinančių metano išsiskyrimą, tyrimus.

Baltijos aplinkos forumo (BAF) aplinkosaugos ekspertas Justinas Gulbinas rekomendacijas apibūdino kaip ambicingas ir pabrėžė, kad vis dėlto svarbiausias yra švietimas. Jo teigimu, ne visada žinios pasiekia ūkininkus arba nėra priimamos, tad reikėtų ieškoti būdų, kaip tą švietimą gerinti.

Jis akcentavo ne tik dirvožemio įstatymo svarbą, bet, pateikdamas JAV pavyzdį, siūlė svarstyti galimybę žemdirbiams iš dalies finansuoti dirvožemio tyrimus, kad būtų kaupiama ir nacionalinė dirvožemio duomenų bazė.

„Galbūt tuomet ir tręšimo planų baubas nebūtų toks baisus, kai turėtume duomenis, galėtume paruošti planus, ūkininkai galėtų taikyti ir mažinti mineralinių trąšų normas, pesticidų naudojimą“, – kalbėjo J. Gulbinas.

Kalbėdamas apie daugiametes pievas, jis teigė, kad didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas laukuose ganomiems arba žole mintantiems gyvuliams, nesuniveliuojant visos gyvulininkystės.

„Mūsų organizacija nepritaria mulčiavimui – tai yra resurso švaistymas. Sugalvokime, ką su juo daryti. Yra keli variantai“, – apie žolės panaudojimą kalbėjo aplinkosaugininkas.

Nors Ataskaitoje siūloma skatinti ekologinį ūkininkavimą, J. Gulbinas ragino neužmiršti svarbiausio aspekto. „Mes galime jį skatinti kiek norime, bet jei nebus paklausos, turėsime besisukantį ratą. Geras startas – pradėti nuo viešųjų įstaigų: mokyklų, darželių, ligoninių, Seimo rūmai irgi galėtų vartoti ekologišką maistą ir, manau, būtų didelė paspirtis ir atidaryti vartai“, – kalbėjo BAF ekspertas.

Politikai ragino ieškoti bendro vardiklio 

Ne vienas diskusijoje dalyvavęs Seimo Aplinkos komiteto narys teigė, kad neverta varžytis, kas labiau atstovauja žemės ūkiui, verčiau kartu visiems įsitraukti į diskusiją ir ieškoti bendro vardiklio, tiltų tarp skirtingų interesų. 

Parlamentaras Kasparas Adomaitis teigė, kad reikėtų nepamiršti, jog žemės ūkis – subsidijuojamas sektorius, tačiau kartu jam tenka ir nemažai reglamentavimo, biurokratijos, kontrolės. Anot jo, sudėtingi reikalavimai tik skatina ieškoti galimybių visa tai apeiti.

„Visų pirma, turėtume ieškoti būdų, kaip mažiau apkrauti žemės ūkio sektorių reikalavimais, reglamentais. Supaprastinti juos, išlaikant visa tai, kas susiję su klimato kaita ir aplinkosauga. Bet turime turėti omenyje, kad taisyklės negali išspręsti visų gyvenimo atvejų ir kartais nesusikalba ūkininkas, aplinkosaugininkas ir institucija, kuri bando kažkokiomis formulėmis spręsti savo įsivaizdavimą“, – kalbėjo K. Adomaitis.

Diskutuoti su visomis organizacijomis, net jei jos ir priešiškai sutinka vienas ar kitas idėjas, ragino ir Seimo narys Tomas Tomilinas. Jis priminė, kad, kalbant apie ūkių stambėjimą ir kt., reikėtų nepamiršti, kad tuo metu ūkininkai tiesiog darė tai, ko iš jų reikalavo.

„Kokią žinią siuntėme, tpkį rezultatą gavome. Negali sakyti didelių priekaištų ūkininkams, nes tokia buvo ir BŽŪP, ir Lietuvos politika. Turime permąstyti, kokių ūkių norime, kaip tvariai norime ūkininkauti“, – teigė T. Tomilinas, ragindamas nepamiršti kaimo socialinio ir demografinio aspekto.

Parlamentinio Aplinkos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė kvietė nepamiršti, kad tiek žemdirbiai, tiek aplinkosaugininkai turi išsitekti vienoje žemėje, galiausiai yra ir visiems bendrai svarbių dalykų, nors ir žiūrima į juos skirtingais rakursais. Ji siūlė neužsidaryti savame diskusijų rate, o judėti į priekį vieniems kitus paraginant.

Diskusijos organizatoriai teigė, kad kvietimai į diskusiją siųsti visoms didesnėms žemės ūkio asociacijoms, vis dėlto dalyvių nesulaukta.

Renginyje dalyvavęs Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) valdybos narys, bendrovės „Alfa Agro“ vadovas Virginijus Beinoras teigė palaikantis išsakytas idėjas. Jis pabrėžė, kad žemės ūkis nėra teršėjas ir ragino supaprastinti reikalavimus, mažinti perteklinius apribojimus.

„Jei esi sąžiningas ūkininkas (o Lietuvoje tokių tikrai daug), saugai aplinką. Taupai trąšas, jos juk kainuoja. Aš žiūriu pirmiausia, kaip sutaupyti, taip aš tausoju ir sau aplinką“, – kalbėjo V. Beinoras, akcentuodamas švietimo, žinių svarbą.

Anot jo, išmokas reikėtų mokėti tik už atliktą kokybišką darbą visuomenei, gamtai ir kt. „Mums, žemdirbiams, dirvožemis yra gyvenimo šaltinis. Nebus dirvožemio, nieko neturės“, – apie dirvožemį, jo įstatymą, galbūt ir tik tam skirtos institucijos įkūrimą kalbėjo V. Beinoras.

Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis siūlė daugiau padiskutuoti apie pasirenkamas įgyvendinti priemones, o ne imtis jų galvotrūkčiais. Anot jo, beveik visos ataskaitoje siūlomos priemonės yra diegiamos, tik skirtingu mastu.