Pakruojo r. Užsienio kapitalo įmonei „Alfa Agro“ vadovaujantis profesionalus agronomas Virginijus Beinoras atsargiai žvelgia į daugelį žemdirbiams masiškai brukamų technologinių naujovių, įvertina ir pasirenka tik tai, kas tikrai verta siekiant išlaikyti dirvožemio kokybę ir ekonomišką pasėlių derlingumą.

Anuomet, kai švedų įmonė atėjo į Pakruojo rajoną ūkininkauti, laisvos žemės dar buvo daug, žemė ir darbo jėga buvo pigi. Tad užsieniečiai dalį žemės pirko, kitą – nuomojosi. Dabar įmonė dirba apie 2 000 ha, plėtoja augalininkystę.

„Kadaise bendrovė augino vien kviečius ir rapsus. Augalų kaita buvo tokia: kviečiai, vėl kviečiai, rapsai. Iš pradžių sekėsi, iš hektaro kūlėme po 5–6 t rapsų. Manau, pirmieji Lietuvoje pradėjome rapsus sėti plačiais 50 cm tarpueiliais. Vietoje įprastų 4 kg į hektarą išsėdavome tik 1 kg sėklų. O derlius buvo tikrai didelis. Visi stebėjosi!

Tam reikėjo labai gerai paruoštų dirvų. Kadangi jas arėme, tai turėjome idealiai išpurenti ir išlyginti paviršių, kad būtų galima pasėti vienodame gylyje. Tačiau kildavo problemų per šaltas žiemas – rapsai iššaldavo. Į pasėlį iš rudens įdėdavome daug, o augalų žūties atveju nieko nelikdavo. Tuomet grįžome prie standartinės sėjos ir mažesnių įdėjimų rudenį“, – pasakoja du dešimtmečius ūkiui vadovaujantis V. Beinoras.

Beje, kai tik atsirado galimybė drausti pasėlius, ūkis iš karto ja pasinaudojo ir draudžia iki šiol.

Atsėliuoti kviečiai – dažnai nuostolingi

Ilgainiui pastebėta, kad mažėja ne tik rapsų, bet ir kviečių derlingumas. Ne dėl to, kad nemokėta javų ar rapsų auginti! Problemos slypėjo giliau!

„Pradėjome galvoti, kaip taupyti ir sumažinti riziką. Nutarėme pereiti prie seklaus žemės dirbimo. Pradėjome domėtis, skaityti mokslinius užsienio straipsnius, bendrauti su danų konsultantais. Nusprendėme išplėsti sėjomainą. Įtraukėme vasarinius miežius, pupas, žirnius. Dabar auginame ir tarpinius pasėlius, sėjame jų mišinius. Negaliu pasakyti, kad visa tai padarius derliai ėmė didėti, bet galiu patvirtinti, kad pelnas tapo stabilesnis“, – pasakoja V. Beinoras.

Jis pastebi ir tai, kad, siekiant valdyti ūkio riziką, kviečių atsėliavimas yra blogas dalykas. Mat, sėjant kviečius po kviečių į neartą dirvą, didėja žemės suspaudimas. Jeigu sėjama į suartas dirvas, tai per sausras jos labai greitai perdžiūsta ir derliai sumenksta, nors tręšimo ir augalų apsaugos technologija tokia pati. Be to, antramečiai pasėliai būna ligotesni.

„Kai suskaičiuodavome atsėliuotų kviečių savikainą, paaiškėdavo, kad jie dažnai buvo nuostolingi. Ne tik pelno negaudavome, bet ir dirvožemis kentėjo, nes jame mažėjo organinių medžiagų, jis tapo jautrus sausroms ir vandens pertekliui“, – sako ūkio vadovas. Todėl ketinama kviečių atsėliavimo atsisakyti.

Ligų užkratas slypi dirvožemyje

Dar viena problema, su kuria susiduria ne tik šis, bet ir kiti rapsų augintojai, yra ligos. Virginijus pasakoja, kad naujausių hibridinių rapsų veislių derlingumo potencialas nurodomas labai aukštas – iki 6–7 t/ha. Iš tiesų iš pradžių rapsai gerai auga, pasėliai gražiai atrodo. Tačiau, atėjus kūlimo metui, rezultatai neretai nuvilia. Kartais byra vos 2,5–3 t/ ha. Kodėl?

Parodo rapsų ražienos – jeigu jos pabalusios, rudos, vadinasi, augalai buvo apimti per dirvą plintančių ligų. Viena tokių – verticiliozė. Kol kas nėra šią ligą kontroliuojančių fungicidų, taip pat nėra jai atsparių veislių. Taigi, išryškėja sėjomainos privalumai: siekiant mažinti rapsų ligotumą, jie į tą patį lauką negali grįžti per dažnai, reikia daryti 4–5 metų pertraukas. Tik taip galima tikėtis mažesnio ligų protrūkio.

„Kai kūlėme 6–7 t iš hektaro rapsų, švedai stebėjosi, net važiuodavo pažiūrėti, kaip rapsus mokame auginti. Deja, tai truko neilgai. Išplito ligos. Dabar, net po kelerių metų rapsams grįžus į tą patį lauką, ligos visai išvengti neįmanoma. Taigi, vienintelė viltis – atsparios verticiliozei naujos veislės. Jeigu kažkas sukurs ne tik tolerantišką, bet ir atsparią šiai ligai rapsų veislę, tai vėl bus galima tikėtis didesnio rapsų derlingumo“, – galvoja V. Beinoras.