Vilnius. Žemdirbių asociacijų atstovai, vykę susitikti su žemės ūkio komisaru ir prašę paramos Lietuvos pieno ūkiams, dabar išvydę Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) siūlomas ES paramos skirstymo taisykles sako, kad greičiausiai jų asociacijų nariai liks be paramos. Anot jų, ŽŪM pasiūlymų negirdi, tad beliko tik vėl kreiptis į komisarą.

Spaudos konferenciją ketvirtadienį surengė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas, Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius, Širvintų r. ūkininkė Kasia Jankun, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Mindaugas Petkevičius – būtent ši delegacija pavasarį ir vyko kalbėtis su žemės ūkio komisaru Janusz‘u Wojciechowski‘u (Janušu Voicekovskiu) dėl ES paramos pieno gamintojams.

Pasak E. Pranausko, situacija klostosi taip, kad su komisaru sutarta ir Reglamente rašoma viena, o ŽŪM parengtos paramos taisyklėse – jau kita.

„Reglamente parašyta, kad parama skiriama visam pieno sektoriui, o ne kažkuriai grupei, ne kažkuriems atskiriems gamintojams. Reglamente aiškiai pasakyta, kad turi būti nustatyti ne diskriminuojantys ir objektyvūs kriterijai. Ar projekte įkelta pieno kaina gali būti objektyvi ir nediskriminuojanti, juolab kad pagrindimo nesame matę net ir su pirmąja (nacionaline) parama?“, – kalbėjo E. Pranauskas.

Siūlo paramą skirti už pienines karves

Spaudos konferencijoje kalbėję ūkininkai ir asociacijų vadovai teigia nesutinkantys, kad Europos Komisijos skirtos lėšos būtų paskirstytos tik tiems, kurie balandį–birželį už kilogramą natūralaus pieno gavo mažiau nei 35 centus. 

Anot jų, nuo pieno krizės nukentėjo visi ūkiai, tad ir parama turėtų būti skiriama už karvę, kurios pienas parduodamas perdirbėjams. Vis dėlto tie, kurie investavo į ūkius, paramos, tikėtina, negaus, nes jų parduotas pienas buvo geresnės kokybės, tad ir supirktas keliais centais brangiau. Tačiau spaudos konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad nuostolių tokie ūkiai turi ne ką mažiau, nes jų pieno gamybos savikaina yra didesnė.

„Visa eilė produktyviausių ūkių vėl lieka be paramos. Tie, kurie investavo, patikėjo valstybės pienininkystės strategija. Mes skatinami investuoti į modernizavimą, naujas fermas, technologijas, robotus – nė vienas iš investavusių šios paramos negaus. Lieka it musę kandę“, – kalbėjo M. Maciulevičius.

Žemdirbiai teigia, kad vėl einama tuo pačiu keliu, kaip ir rengiant nacionalinės paramos skirstymo taisykles, kai asociacijos teikė savo siūlymus, tačiau taip ir liko neišgirstos. Anot jų, Ministerijai puikiai žinoma žemdirbių pozicija, bet ir vėl ji niekaip neatspindima projekte. 

Pasak T. Raudoniaus, šįkart situacija apskritai išskirtinė, nes ŽŪM su socialiniais partneriais nesikonsultavo rengiant projektą.

„Visada iki šiol normali praktika buvo tai, kad iki projekto vykdavo diskusijos su asociacijomis, socialiniais partneriais, tada išklausomi pasiūlymai ir politinė programa, viskas vertinama. O šiandien be diskusijų yra projektas jau paramai skirstyti. (...) Tikėtina, kad gali dar ŽŪM atsižvelgti, bet normali praktika buvo ne tokia“, – spaudos konferencijoje aiškino T. Raudonius.

Pasak R. Vilimienės, žemdirbiai visada kalbasi, tačiau pastaruoju metu yra visiškai nusivylę ministerijos neveiksnumu. „Tik diskusijose atsiranda tiesa, bet kai diskutuojame vieni apie batus, kiti apie ratus, kas būna paprastai paskutiniais metais, tai taip ir išeina, vilčių mes neturime“, – sakė ji.

Jos teigimu, nors žemės ūkio viceministras Vytenis Abukauskas tikina, kad su socialiniais partneriais dar bus diskutuojama, tačiau kokios būna diskusijos pasimatė skirstant nacionalinę paramą. Anot R. Vilimienės, į devynių iš dešimties asociacijų siūlymus neatsižvelgta ir galiausiai taisyklės parengtos tokios, kokių norėjo Ministerija.

„Eilinių kartų turėjome tiek, kad nebežinome, kada jie baigsis. (...) Dar buvo tikėjimas ir pasitikėjimas, kai grįžome iš Briuselio, sėdėjome prie vieno stalo, džiaugėmės bendradarbiavimu, bet šiandien socialiniai partneriai reikalingi tik tam, kad nuvažiuotų ir išprašytų. O kai reikia vesti derybas ir skirstyti pinigus – socialinių partnerių nėra“, – tiesiai kalbėjo R. Vilimienė.

Konferencijoje nedalyvavęs, tačiau vaizdo įrašu poziciją išsakęs M. Petkevičius klausė, ar Ministerija apskritai yra paskaičiavusi ekologinio pieno savikainą. Jei taip, tuomet kyla klausimų, kas ir kaip tai darė. „Kodėl ministras taip nusiteikęs prieš ekologinius ūkius? Pasėlių jau sumažėjo, tai dabar ir pienininkus nori išvaikyti“, – kalbėjo M. Petkevičius.

Tai, kad jau antrą kartą parama pieno ūkiams skirstoma nesąžiningai, teigė ir T. Raudonius. Anot jo, kooperatyvo nariai, tikėtina, liks nukentėję: gerais laikais priėmę sprendimą kaupti rezervą ir mokėti nariams už pieną mažiau, o prasidėjus krizei jie galėjo iš rezervo mokėti didesnę kainą, tačiau būtent tai ir užkerta galimybes gauti paramą pagal siūlomas taisykles.

Kelia klausimus dėl kofinansavimo

Spaudos konferencijos dalyviai ne kartą pabrėžė, kad ES skirtą paramą galima 200 proc. kofinansuoti iš nacionalinio biudžeto, tačiau Lietuva to daryti neketina, nors tai galėtų būti galimybė be sudėtingų procedūrų paremti nuo sausros ir šalnų kentėjusius grūdininkystės, sodininkystės, uogininkystės ūkius.

„Yra pagrindo nacionaliniams kofinansavimui, kurį leido Reglamentas, be jokių apribojimų, nes ne tik pienininkai yra nukentėję. (...) Ir daugiau žemės ūkyje yra nukentėjusiųjų. Jiems padėti taip pat reikia. Tam yra instrumentas, pasiūlytas Europos Komisijos. Prie šių lėšų iš nacionalinio biudžeto galima pridėti dar papildomą paramą. Bet apie tai nekalbama. Pabrėžiu – visos kitos šalys kofinansuos ir beveik visa apimtimi“, – kalbėjo M. Maciulevičius.

Tiek jis, tiek E. Pranauskas sakė nematantys Reglamento prieštaravimų, kad nacionalinis kofinansavimas galėtų būti skirtas ne tik pieno ūkiams. 

Anot M. Maciulevičiaus, ankstesni atvejai rodo, kad, pavyzdžiui, Lenkija paprastai kofinansuoja maksimaliai. „Kitos Vakarų šalys – taip pat. Mes būname tokie vieninteliai, iš mūsų karčios praeities, kurie to kofinansavimo neturėdavo. Anksčiau EK prašydavo minimalaus kofinansavimo, tačiau šiame Reglamente to nėra. Tad ar nebus taip, kad europiniais pinigais ir užsidengs?..“ – retoriškai klausė Kauno r. ūkininkų sąjungos vadovas.

E. Pranauskas priminė, kad nuo šių metų Lietuva nusprendė nebeteikti papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų (PNTI), tad tos lėšos lyg ir yra sutaupytos. Anot jo, tai ir galėtų tapti kofinansavimo šaltiniu.

Nors daugiausia diskusijų ir aistrų šiuo metu kelia ES paramos dalijimo taisyklės, R. Vilimienė ragino neužmiršti, kad tai būtina pagalba, tačiau esminiu problemos sprendimo būdu išlieka teisės aktų koregavimas ir bandymas jais sureguliuoti kainos paskirstymą pieno gamybos grandinės dalyviams.

Taip pat žemdirbiai minėjo, kad dar žiemą į piketus besirinkusių ūkininkų pateikti skaičiavimai, jog reikia bent 40 mln. Eur paramos, šiuo metu turėtų būti perskaičiuoti ir koreguojami, nes pieno krizė niekur nedingo, o prie jau buvusių problemų prisidėjo ir sausra, neleidusi pasiruošti užtektinai ir reikiamos kokybės pašarų.

„Einant ta kryptimi, kad nėra ūkio – nėra problemos, tai taip, suma gali pasilikti ir ta pati“, – liūdnai juokavo R. Vilimienė, primindama, kad daliai ūkių paramos jau tiesiog nebereikės, nes karvės išparduotos.

Tai, kad, norint stabdyti krizę reikalingos ne tik lėšos, bet ir gebėjimas greitai reaguoti, pabrėžė ir T. Raudonius. „Svarbu ne tik paramos suma, bet ir sprendimų priėmimo greitis. Jei prasidėjus krizei ūkis nežino, kokia bus pagalvė, bus ar nebus parama... Dalis jau nusprendė nešienauti ir nemaža dalis planuoja parduoti gyvulius rudenį. Pinigų efektyvumas – tai greitis ir žinojimas, kad jie ateis. Tai duoda saugumą“, – kalbėjo kooperatyvo valdybos pirmininkas.

***

Kaip penktadienį portalą manoūkis.lt informavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas, komisarui užklausa dėl paramos skirstymo sąlygų jau išsiųsta.