Akademija (Kauno r.). Lietuvos ūkininkų apmokestinimo sistema neskatina gaminti daugiau ar dirbti pelningiau. Smulkiųjų ir vidutinių ūkių mokestinė našta yra didesnė nei stambiųjų ūkių. Ūkininkai negali pasinaudoti mokesčių lengvatomis, kurios teikiamos kitiems mokesčių mokėtojams, o tai socialiai neteisinga, teigia ASU prof. dr. Astrida Miceikienė.

Aleksandro Stulginskio universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje svarbiausiems Ekonomikos ir vadybos fakulteto mokslininkų darbams apžvelgti, prof. A. Miceikienė pristatė ūkininkų apmokestinimo sistemos tobulinimo kryptis.

Daugelyje Europos šalių ūkininkų veikla apmokestinama didesniais tarifais negu Lietuvoje, vyrauja progresiniai mokesčiai. Kitaip nei Lietuvoje, didėjant apmokestinamosioms pajamoms, ūkių apmokestinimo tarifai didėja. Visose ES šalyse taikomos lengvatos mažiems ūkiams arba tam tikroms specifinėms gaminamos produkcijos rūšims. Išimtis galėtų būti Lenkijos ūkininkų apmokestinimo sistema - šioje šalyje gyventojų pajamų mokestis nėra svarbiausias, pagrindinis ūkininkams taikomas mokestis yra susijęs su turimos dirbamos žemės plotu (mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į žemės plotą ir gaminamos produkcijos rinkos kainas, nepriklausomai nuo namų pajamų).

Ūkininkų apmokestinimo sistemos tobulinimo kryptys pristatytos Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto konferencijoje

Užsienio šalyse valstybinio sveikatos, socialinio draudimo sistemos yra labiau atviros ūkininkams, tiesa, dabar jau ir Lietuvoje ūkininkai gali draustis papildoma socialinio draudimo rūšimi - ligos draudimu. Ūkininkų mokestinė našta dėl to ūgtelėjo, bet galimybių požiūriu sistema tapo socialiai teisingesnė.

Užsienio šalyse ūkininkų socialinio ir sveikatos draudimo įmokos priklauso ne nuo pelno, kaip Lietuvoje, o nuo turimos žemės ir gaunamos produkcijos, t. y. įmokos tiesiogiai siejama su kitais apmokestinimo objektais.

Pasaulyje populiarėja nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai. Europos valstybės taiko ūkininkams lengvatinius žemės mokesčio tarifus, kaip ir kitam nekilnojamam turtui. Lengvatų nėra tik Vokietijoje ir Lenkijoje, kurios taiko standartinius tarifus.

Pagrindinės ūkininkų apmokestinimo problemos

Pasak prof. A. Miceikienės, galima įvardyti tris pagrindines Lietuvos ūkininkų apmokestinimo problemų grupes. Pirma, ūkininkų neleidžiama mažinti savo apmokestinamųjų pajamų NPD (neapmokestinamuoju pajamų dydžiu), patirtomis gyvybės draudimo, pensijų kaupimo, studijų išlaidomis. Tai galima teigti, jog šiuo atveju GPM (gyventojų pajamų mokestis) neatitinka apmokestinimo teisingumo principo.

Antra, ūkininkų ūkiams taikomos nevienodos apmokestinimo sąlygos juos skirstant į grupes: skirtingi valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokų tarifai ir skirtinga apmokestinimo bazė. Trečia, ūkininkų ūkių diferencijavimas į grupes pagal ūkio ekonominį dydį ir PVM mokėtojo statusą apmokestinimo tikslais daro mokesčių sistemą sudėtingą, regresinę.

„Ūkininkai negali pasinaudoti jokiomis lengvatomis, kurios yra suteikiamos kitiems mokesčių mokėtojams. Laba skiriasi apmokestinimo sąlygos, kurios neskatina tam tikrais atvejais gaminti daugiau produkcijos arba dirbti pelningiau. Sistema neskatina gauti pelno, kuris susijęs su mokesčių mokėjimu, nes taisyklė labai paprasta - jei dideliame ūkyje veikla nuostolinga, mokesčių nėra. Sistema pati skatina daryti tam tikrus žingsnius, kad veikla būtų kuo mažiau pelninga", - aiškino A. Miceikienė.

„Ūkininkų diferencijavimas į įvairias grupes pagal ūkių ekonominį dydį, pagal pridėtinės vertės mokėtojo statusą daro sistemą sudėtingą. Didesnė mokesčių našta tenka mažiems ir vidutiniams ūkiams, o stambiųjų ūkių našta mažesnė. Tokia politika veda į didelių ūkių buvimą Lietuvoje", - apibendrino mokslininkė Astrida Miceikienė

Stambūs ūkiai ekonominės veiklos požiūriu yra efektyvesni, tačiau mokestinė sistema negali remtis vien šiuo kriterijumi. „Išanalizavę paramos reikšmę ūkių gyvybingumui, priėjome prie išvados, kad parama vertintina kaip pagrindinis veiksnys, kuris amortizuoja sumokėtus mokesčius. Maži ir vidutiniai ūkiai gyvena tik todėl, kad gauna paramą, o stambieji galėtų išgyventi bei sumokėti mokesčius net negaudami paramos.

Didėjant ūkio ekonominiam dydžiui mokesčių suma didėja, bet kuo ūkis didesnis tuo mokesčių procentiniu požiūriu yra mažesnė.

Pasiūlymai mažinti mokestinę naštą

Mokslininkai yra pasiūlę tris alternatyvas keičiant ūkininkams taikomą gyventojų pajamų mokesčių sistemą ir dvi alternatyvas tobulinant sveikatos ir socialinio draudimo įmokas.

Pagal pirmą alternatyvą turėtų būti nustatytos neapmokestinamosios pajamos, o jas viršijančiai sumai taikomas 5 proc. gyventojų pajamų mokestis (pagal Airijos pavyzdį). Antroji alternatyva numato ūkininkų ir kitos individualios veiklos apmokestinimo suvienodinimą, grindžiant tuo, kad dažnai ūkininkai plėtoja alternatyvias veiklas ir gauna pajamų ne vien iš ūkininkavimo.

„Skaičiuojant pajamas atskirai auga veiklos sąnaudos. Suvienodinimas atpigintų apskaitos kaštus ir mokesčių sumokėjimą, o valstybė nepatirtų jokios žalos, nes ūkininko statusas individualios veiklos atžvilgiu nesikeičia, neturi įtakos valstybės pajamoms, ūkių gyvybingumui, išvengiama painiavos mokesčių sistemoje, ji tampa socialiai teisingesnė", - aiškino A. Miceikienė.

Trečioji alternatyva numato gyventojų pajamų iš žemės ūkio veiklos apmokestinimą progresiniu mokesčiu, kaip tai daro dauguma ES valstybių.

A. Miceikienės pristatyto tyrimo rekomendacijose siūloma rinktis pirmą alternatyvą, nes ją taikant ūkininkams tektų mokėti mažesnį gyventojų pajamų mokestį, labiau augtų ūkių ekonominis gyvybingumas.

Tobulinant privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo sistemas, mokslininkai siūlo susieti socialinio ir sveikatos draudimo įmokas su minimalia alga, t. y. įmokos būtų mokamos, kai pajamos viršija minimalią mėnesinę algą arba pradedant nuo to mėnesio, kai minimalios kalendorinių metų pajamos pasiekia minimalią algą. Įmokos mokamos nuo apmokestinamųjų pajamų, t. y. nuo ūkininko pelno, kuris apskaičiuojamas pagal mokesčių taisykles. Panašią sistemą taiko latviai.

Antras pasiūlymas - suvienodinti ūkininkų mokamas socialinio ir sveikatos draudimo įmokas su kitos individualios veiklos įmokomis, t. y. įmokų tikslu nebeskirstyti ūkininkų ūkių pagal EDV. Mokslininkų manymu, ši alternatyva yra tinkamesnė, nes suvienodinus ūkininkavimo ir kitos individualios veiklos mokamas sveikatos ir socialinio draudimo įmokas, mokesčių sistema taptų aiškesnė ir paprastesnė, labiau atitiktų apmokestinimo teisingumo principą.

„Bet kurią iš alternatyvų taikant teisingumo rezultatas bus didesnis. Mažiems ūkiams, kurie gyvena tik todėl, kad gauna paramą, sumažėtų mokesčių našta. Antra, jie gautų daugiau pajamų, vadinasi, reikėtų mažiau socialinių išmokų, t. y. valstybei našta sumažėtų", - sakė ASU prof. Astrida Miceikienė.

MŪ inf.