Akademija (Kauno r.). Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA) vėl skambina pavojaus varpais – to dar nebuvo, kad žiemą, kai trūksta pieno, mažėtų jo supirkimo kaina.

LPGA prezidentas Jonas Vilionis stebėjosi: „Kas mažina kainą žiemą?“ Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis atsakė: „Rinkos.“

E. Simonio teigimu, pieno produktų prekybos sistemos „Global Dairy Trade“ (GDT) indeksas, kainos Europos aukcionuose pradėjo kristi vasarą ir rugsėjo pabaigoje jis buvo perspėjęs, kad reikia ruoštis kainų pokyčiams. Bet tuo metu pakilo kaina už pieno riebalus ir baltymus, todėl superkamo pieno kaina netgi šiek tiek pakilo.

LPGA tarybos nariai posėdyje aptarė sumažėjusias pieno supirkimo kainas

„Tačiau tai reiškia, kad visų įmonių pelningumas sumažėjo ir laukiame, kad už paskutinį ketvirtį jis gali būti tik 0,2 ar net 0 ct/kg. Visus ištiko šokas“, - LPGA tarybos posėdyje aiškino E. Simonis, pridūręs, kad Europoje kaina nuo 2018 m. sausio nukrito 3,9 proc., o Lietuvoje – 1,2 proc., tik kainos kreivė mūsų šalyje svyravo labiau.

Tačiau optimizmą didina keturių pastarųjų aukcionų tendencijos, kilo GDT indeksas. Jeigu tokia tendencija išliks dar keliuose aukcionuose, pieno supirkimo kaina, anot E. Simonio, turi stabilizuotis ir pavasariop pradėti kilti. Vis dėlto LPGA tarybos narius tokie pažadai nelabai džiugino – nekontraktuoto pieno ir produktų kaina kilo, indeksai kilo, o jiems kainą žadama padidinti tik po dviejų mėnesių.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis tikisi, kad pieno kaina netrukus stabilizuosis

„Pieno centras“ atstovauja „Vilkyškių pieninei“, „Pieno žvaigždėms“ ir „Rokiškio sūriui“. Šioms įmonėms pieną tiekiantys stambūs pieno gamintojai (nuo 6 iki 10 grupės) lapkritį už toną pieno vidutiniškai gavo po 364 Eur, bendrai pieno kaina svyravo apie 330 Eur/t. „Taigi, stambūs ūkiai gavo pasaulines tendencijas atitinkančią kainą“, - teigė E. Simonis. Įmonių pelningumas 2017 m. siekė tik 1,2 euro ct/l pieno. „Tad jeigu sumokėtume už žaliavą 1 centu daugiau, perdirbimo įmonės negautų pelno ar net dirbtų nuostolingai“, – tikino E. Simonis pieno gamintojus. Tačiau šie nelabai patikėjo tokiais skaičiais, nes neaišku, nuo ko skaičiuojamas toks pelningumas, kaip yra įvertinti vidiniai kaštai.

Pieno supirkimo kaina, kurią skaičiuoja „Pieno centras“ ir Žemės ūkio ministerija, skiriasi. ŽŪM duomenimis, lapkritį pienas šalyje supirktas vidutiniškai po 316 Eur/t, gruodį – po 313 Eur/t.

Vienas faktas aiškus – net kiek daugiau negu pusė produkto kainos atitenka prekybininkams ir PVM mokesčiui. Gamintojai ir perdirbėjai turi dalytis kitą kainos pusę - tai neteisinga, bet pakeisti padėties dėl didelės prekybininkų įtakos negali nei gamintojai, nei perdirbėjai. J. Vilionis svarstė, kad perdirbėjai bijo prekybininkų, todėl balso prieš juos nepakels.

„Mes patys turime spausti valdžią, kad produkto kainoje mums tektų teisinga dalis – negali būti, kad gamintojo dalis 21 proc., o prekybininko – 38 proc. Ir Briuselis, ir Europos pieno taryba sako, kad ūkininkas negali gauti mažesnės už savikainą kainos“, - kalbėjo LPGA prezidentas. 

LPGA prezidentas Jonas Vilionis neabejoja, kad valdžią dėl pernelyg didelės prekybininkams atitenkančios kainos dalies turi spausti patys gamintojai

„Pieno centro“ įmonės 60 proc. pieno perka iš stambių ūkių, 30 proc. – iš kooperatyvų ir tarpininkų, 10 proc. – iš pieno supirkimo punktų. „Pastarųjų mažėja ne dėl to, kad nenorime iš jų pirkti, o dėl to, kad tarpininkai – fiktyvūs kooperatyvai – nuvilioja žmones. Ir  jie pasiima 8-10 ct nuo kg kainos“, - sakė E. Simonis. 

Kadangi Lietuvoje pieno trūksta nuo 2017 m., perdirbėjai jo atsiveža iš Latvijos ir Estijos. Šiuo metu įsivežama apie 25-27 proc. žaliavos. Pasak E. Simonio, Latvijoje ir Estijoje labai geros kokybės pienas perkamas pigiau 10-15 proc., todėl, net įvertinus transporto kaštus, ten labiau apsimoka pirkti pieną. Jis priminė pieno gamintojams, kad visame pasaulyje ūkiai stambėja, estai jau seniai nuėjo tuo keliu. Pasak jo, būtina supaprastinti reikalavimus fermų statybai, latviai tai padarė dar 2007 m. ir dabar Lietuvą lenkia visa galva.

Kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė stebėjosi – vyksta karas dėl žaliavos, bet tai kažkodėl nedaro įtakos kainai. Ji siūlo perdirbėjams svarstyti galimybę patiems kompensuoti dalį kainos, kad atsirastų daugiau žaliavos tiekėjų Lietuvoje ir nereikėtų jos atsivežti iš kaimynų.

LPGA tarybos narys Alvydas Miliūnas teiravosi, kodėl perdirbimo įmonės negali gaminti aukštesnės pridėtinės vertės produktų, kietųjų sūrių, už kuriuos gautų didesnę kainą, o tuo pačiu galėtų mokėti daugiau ir už žaliavinį pieną? E. Simonis atsakė, kad prieš 10 metų buvo bandymų „Džiugą“ vežti į Italijos rinką, Parmos regioną, bet jis buvo iškart užblokuotas, o neoficialiuose pokalbiuose su Italijos atsakingais pareigūnais buvo pasakyta, kad tokių konkurentų šiam kraštui nereikia. Panašiai yra nutikę ir Marijampolės pieno konservams, kurių vienas produktas buvo laimėjęs konkursą tiekti jį Graikijos armijai.

„Į tam tikras rinkas su tam tikrais produktais arba neįmanoma, arba labai sunku patekti. Bet visos įmonės į Europą stengiasi vežti aukštesnės pridėtinės vertės produktus“, - atsakė E. Simonis ir pridūrė, kad dar viena priežastis, dėl kurios sunku pagaminti tokius produktus – labai kokybiško pieno trūkumas, nes tik 45 proc. šalyje pagaminamo pieno atitinka aukščiausius reikalavimus.

Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis klausė, ką perdirbėjai numatę padaryti, kad pieno gamyba pasiektų dvigubą kiekį - 3 mln. tonų. „Teko girdėti jūsų komentarus, kad pieno gamintojai pasieks tokį gamybos lygį, nors matant ir girdint šių dienų situaciją pieno sektoriuje, apie gamybos didėjimą nėra kalbos“, - sakė A. Grubliauskas E. Simoniui. Šis atsakė: „Sakiau, kad yra galimybė tiek gaminti, bet nesakiau, kad tai bus greitai. Reikia kreiptis į valdžios institucijas dėl reikalavimų palengvinimo, taip pat, kaip jau esu kalbėjęs anksčiau, ūkininkams reikia mokymų, kuriuos vestų didžiosios pasaulio įmonės. Bet ši iniciatyva nesulaukė palaikymo.“

Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis stebėjosi E. Simonio komentaru, kad Lietuva galės padvigubinti gaminamo pieno kiekį

LPGA tarybos narys Naglis Narauskas posėdyje teigė, kad kol ūkininkai nevaldys savo pieno, tol nieko nebus. „Manau, Asociacijai reikia imtis iniciatyvos į savo rankas ir pagalvoti, ką galime padaryti, kad apjungtume ir valdytume tokį pieno kiekį, kad galėtume daryti tam tikrą įtaką“, - kalbėjo N. Narauskas. Beje, E. Simonio pasakymą, kad perdirbėjų pelnas siekia tik 1 ct/l jis įvertino kaip spaudimą.

J. Vilionis neatmetė N. Narausko pasiūlymo, tik pirma siūlė suskaičiuoti, kiek pieno pagaminama LPGA narių ūkiuose. O tuomet jau reikėtų galvoti, kas derėtųsi dėl jo kainos – ar kuris nors kooperatyvas, ar pati Asociacija.

Europos Komisija prognozuoja, kad karvių skaičius mažės, o pieno kiekis dėl efektyvesnės gamybos ir didėjančio primilžio didės. Tarptautinis ūkių palyginimo tinklas (IFCN) prognozuoja, kad iki 2030 m. pieno gamyba didės 35 proc., nors bendras ūkių skaičius sumažės 12 proc., o dėl augančio žmonių skaičiaus pieno vartojimas planetoje didės 16 proc.

Lietuvoje sausį karvių liko jau tik 256,6 tūkst. – per metus jų sumažėjo 15,4 tūkst., iš viso neliko 249 pieno ūkių.

MŪ inf.