Akademija, Kėdainių r. Kai sergančiam žmogui reikia vaistų, tai viskas suprantama, tačiau kai reikia gydyti augalus – visuomenė į tai žiūri negatyviai.

Ar bandant įtikti „žaliems“ visuomenės lūkesčiams nebus nueita drastiško pesticidų ir trąšų mažinimo keliu, ar to kelio gale šalims neteks grumtis dėl maisto?

„Ar tikrai ūkininkai yra tokie teršėjai, kaip kartais parodoma visuomenėje. Aš manau, kad mūsų žemdirbiai nėra tokie turtingi, kad švaistytų pinigus trąšoms ir chemijai, jei tai nėra būtina. Dirbame tikrai ne dėl rekordinių derlių, o dėl pelno“, – tokiais žemės ūkio kooperatyvo „Viduklė“ agronomo Kęstučio Iljičiovo žodžiais prasidėjo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centre vykusi virtuali diskusija „Augalų sveikata Žaliojo kurso kontekste“.

Trūksta diskusijų apie žaliąjį kursą, remiantis skaičiais ir analizėmis, kol kas kalbama labiau emociniame lygmenyje. K. Iljičiovo nuomone, žemdirbiams svarbu tiksliai žinoti, kuria kryptimi plėtoti ūkius, kokius tikslus sau kelti ne tik šiemet, bet ir po 10 metų. Europos Sąjungos brėžiamas Žaliasis kursas kol kas yra tik gairės, gražiai skambantys tikslai, tačiau kaip reikės juos praktiškai įgyvendinti, kol kas ūkiai skendi nežinioje.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Plėtros padalinio vadovas Rimtautas Petraitis mano, kad Žaliojo kurso iniciatyva turi gerus tikslus ir niekas dėl to neprieštarauja. „Bet kol kas tai tik bendri tikslai ir siekiai, o konkretūs skaičiai tikriausiai dar dėliosis pagal šalis ir pagal atskiras priemones.

Startinė pozicija į Žaliąjį kursą visų šalių yra skirtinga ir negalima visų matuoti pagal vieną kurpalį.  Statistika rodo, kad tikrai nesame pati taršiausia šalis ES“, – sako R. Petraitis.

Jo nuomone, tikrai neišsiversime be 4 pagrindinių faktorių: žinių, duomenų, sprendimų priėmimo sistemų ir technologijų. Kokios kompetencijos padėtų įgyvendinti Žaliąjį kursą?

„Pirmiausiai – tai klasikinė agronomija. Turėtume grįžti prie jos ištakų: sėjomainos, veislių parinkimo, tinkamo augalo pamaitinimo. Darbas su mokslu, smulkių dalykų atradimas ir pritaikymas bus labai svarbu. Informacinės technologijos nėra tokios sudėtingos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir kas jas išbandė, tą patvirtintų“, – nebijoti naujovių ragina R. Petraitis.

Reikia skatinimo, o ne užkardymo priemonių

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas pastebi, kad visus išgąsdino įvardinti Žaliojo kurso skaičiai: 50 proc. sumažinti pesticidų ir 20 proc. trąšų bei pasiekti, kad 10 proc. produkcijos būtų ekologiška.

„Tai tiesiog skaičių kratinys. Pasiekti efektyvumą yra ir kitų priemonių. Kad Žaliasis kursas būtų sėkmės istorija, tai pirmiausia reikėtų eiti per skatinimą, paramą, nukreiptą būtent numatytoms priemonėms pasiekti, o ne kaip verslo užkardymą iš viršaus nuleistais normatyvais.

Augalininkystės skatinimas eitų per tiksliąją žemdirbystę, skaitmenizaciją ir technologijas. Ūkininkai tikrai nenori nei tręšti, nei purkšti daugiau negu reikia“, – sako K. Šimas.

Pasak jo, apsirūpinti maistu yra labai svarbu kiekvienai valstybei.

„Kol produkcijos yra užtektinai, mes to nesuvokiame. Bet tereikia prisiminti, kad dėjosi parduotuvėse, kai prasidėjo vadinamoji covido krizė: žmonės puolė pirkti produktų ir kaupė rezervus. Mūsų šalyje nei kainos pakilo, nei maisto trūkumo neatsirado – tai todėl, kad žemės ūkio sektorius yra stiprus“, – praėjusio pavasario situaciją primena K. Šimas.

Galimas dalykas, kad pandemijos kartosis, bus ir kitų problemų, tad saugumas dėl apsirūpinimo maistu turi būti labai vertinamas.

Jei Lietuvos grūdų augintojai iškristų iš pasaulinės rinkos, trūkstamas grūdų kiekis būtų užaugintas Ukrainoje, Rusijoje, Brazilijoje. Todėl labai svarbu neatiduoti į konkurentų rankas sėkmingai kelis dešimtmečius kurto sektoriaus.

„Kaip grūdų eksportuotojai matome atsiveriančią problemą – nelegalių augalų apsaugos produktų naudojimą. Su tuo būtina kovoti. Eksportuojant grūdus, tenka daryti tyrimus ir raudonuoti, kai tam tikri skaičiai yra nesuvokiamai padidėję.

Kai kurios eksporto šalys jau dabar randa mūsų produkcijoje karantininių piktžolių sėklų, kurių nenorėtų įsileisti. Kaip bus kovojama su grybinėmis ligomis, su vis labiau plintančiais kenkėjais? Išlieka ir beicavimo problema, tikrai turime bėdų su sėklos paruošimu“, – sako K. Šimas.

Jis priminė prieš du mėnesius spaudoje nuskambėjusią gėdingą istoriją, kai ūkininkai, greičiausiai netyčia, sumaišė beicuotą sėklą su eksportui paruoštais grūdais. Tas raudonų grūdų lašas kokybiškos produkcijos jūroje paliko didelį toksiškumo pėdsaką produkcijoje ir sumenkino lietuviškų grūdų įvaizdį Alžyre – dabar kiekvienas grūdas tikrinamas vos ne su pincetu.

Mažėjant legalių produktų, veriasi keliai nelegaliems?

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė pastebėjo, kad augalų apsauga tvarumo kelyje yra jau ne vieni metai.

„Šiemet prasidėjo jau penktoji veikliųjų medžiagų peržiūros programa, kai ant stalo bus padėti dokumentai tų veikliųjų medžiagų, kurių registracija baigiasi 2021–2024 m. Akivaizdu, kad per 10 metų pasikeitė reikalavimai ir galbūt ne visos tos medžiagos bus perregistruotos.

Problema atsiranda tada, kai nelieka alternatyvų ir kai išėmus iš rinkos vieną medžiagą, pakimba visa auginimo technologija“, – sako Z. Varanavičienė ir priduria, kad naivu būtų tikėtis, jog naujos veikliosios medžiagos atsiras per naktį.

Naujos medžiagos kūrimas trunka 10 ir daugiau metų, tada dar laukia ilgas registracijos procesas ir išsamūs saugos tyrimai.

„Labai svarbu, kad Europa būtų atvira inovacijoms, naujiems produktams. Mes labai džiaugėmės profesoriaus Virginijaus Šikšniaus pasiekimais, tikėjomės pirmosios Lietuvoje Nobelio premijos, deja, kai pasisuka kalba apie genų redagavimo instrumentus augalininkystėje, iš karto žavesys pasikeičia ir atsiranda skepsis“, – pastebi Z. Varanavičienė.

Ji sakė pasigendanti visaapimančio matymo, holistinio mąstymo. Antai, daug kalbama apie integruotą ligų ir kenkėjų kontrolę, sertifikuotos sėklos svarbą, bet ar bus kitais metais remiami žemdirbiai, sėjantys sertifikuotą sėklą?

Tvarumas negali būti pasiektas iš augintojų atimant turimas priemones ir nesuteikiant kitų. Visi sutinka, kad reikia sumažinti riziką, bet jei naudosime didesnėmis dozėmis mažiau efektyvius augalų apsaugos produktus, tai savaime aišku, kad matematinė kiekinė išraiška turėtų didėti.

„Europa savo sėkmės istoriją žemės ūkyje gali labai greitai atiduoti kitiems regionams. Matant, koks karas tarp valstybių ir regionų vyksta dėl kovido vakcinų, nesinorėtų, kad ateitų toks laikas, kai pradėsime taip kariauti dėl maisto.

Užleisti pozicijas galima labai greitai, ir tuo tikrai pasinaudos ir Kinija, ir Rusija, ir Ukraina. Tuomet Žaliasis kursas įgauna visai kitokį atspalvį – geopolitinio saugumo“, – susimąstyti kviečia Z. Varanavičienė ir primena dėsnį: uždarius rinką legaliems produktams, labai greitai atsidaro keliai nelegaliems.

Lietuvos Mokslų Akademijos viceprezidentas prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius išsakė nuomonę, kad lietuviams galbūt nereikia stengtis būti pirmiesiems, kurie labai mažintų pesticidų naudojimą.

„Žaliasis kursas yra ne tik žemdirbiams, bet visiems – ir energijos, ir plastiko, ir drabužių, ir maisto vartotojams. Priešintis šiai krypčiai nėra prasmės, bet ir nereikia stengtis būti pirmiesiems ir skubėti raportuoti Briuseliui, kad mes jau viską padarėme. Judėkime palengva ir saikingai“, – tokį tempą sukant žaliąja kryptimi siūlo rinktis Z. Dabkevičius.

MŪ inf.