Pieno ūkiui augti padeda parama ir moderni technika
2020-04-15

Šilalė. Skųstis nelinkusi ir pozityvumo nestokojanti Virginija Aužbikavičienė su žemaitiška kantrybe ir užsispyrimu puoselėja pieno ūkį Šilalės rajone. Šeimos ūkio augimui reikšmingą įtaką turi ES parama ir bendradarbiavimas su įmone „Dotnuva Baltic“.

Prieš tris dešimtmečius Naujojo Obelyno kaime Virginija su vyru Antanu ūkininkauti pradėjo nuo kelių hektarų žemės ir dviejų karvių. Dabar jie turi 80 ha nuosavos žemės, ji ir sudaro ūkio pagrindą, nes nuomojasi visai nedaug. Beveik visos ūkio naudmenos skiriamos pievoms ir ganykloms. Grūdinių javų Aužbikavičiai sėja tik savo reikmėms, tai yra sušeria juos gyvuliams.

Ūkininkų tvarte mūkia 65 galvijai, tarp kurių – 35 melžiamos Lietuvos juodmargių veislės karvės. Patys auginasi telyčaites bandai atnaujinti, o buliukus parduoda – daugiausia užsieniečiams. Tad ūkininkai gyvena ir pajamas gauna tik iš gyvulininkystės – parduoda pieną, veršiukus ir brokuotas karves.

„Nesiskundžiame, visko užtenka. Dirbame sau ir esame tuo patenkinti. Per tiek metų visko matėme, įpratome ir be išeiginių dirbti, svarbiausia, kad sveikatos būtų. Žinoma, dabar gerokai lengviau nei ūkininkavimo pradžioje, kuri ypač nelengva buvo, nes nieko neturėjome, dirbome su senu laužu. Padrąsinti Šilalės r. sav. Žemės ūkio skyriaus vedėjo, sudalyvavome Nitratų direktyvos, vėliau ir modernizavimo projektuose ir taip atnaujinome ūkio techniką“, – pasakoja V. Aužbikavičienė.

Prisirišo prie vieno technikos tiekėjo

Beveik visą pieno ūkiui reikalingą techniką Šilalės r. ūkininkai įsigijo iš bendrovės „Dotnuva Baltic“, su kuria bendradarbiauti pradėjo 2008 metais. „Tuo metu tiek žemių neturėjome, bet išdrįsome eiti į pirmąjį modernizavimo projektą. Pažįstamų paraginti patys nuvažiavome į Dotnuvos įmonę technikos pasižiūrėti, taip ir užsikabinome – lig šiol su jais dirbame“, – juokiasi ūkininkė, neslėpdama, kad kitų įmonių vadybininkų vizitai ūkyje sprendimui įtakos nepadarė.

Pirmiausia iš bendrovės Aužbikavičiai nusipirko Case IH traktorių, Kverneland Taarup BIO ritinių presą-vyniotuvą, frontalinį krautuvą Quicke. Su parama įsigijo ir lenkišką šienapjovę, tačiau, Virginijos teigimu, gana greitai teko įsitikinti, kad šis sprendimas buvo klaidingas. „Šiaip ne taip atidirbę ja vieną sezoną, lėkėme vėl į Dotnuvą ir už savo pinigus įsigijome Kverneland šienapjovę, kad galėtume normaliai dirbti“, – sako ūkininkė. Už savo pinigus jie įsigijo ir to paties gamintojo grėblį, vartytuvą. Beje, Šilalės r. ūkininkai stengiasi išsiversti be paskolų ir kol kas naudojosi jomis tik kartą.

Pašarus gyvuliams Aužbikavičiai ruošia ritiniuose ir per sezoną pagamina jų iki 1 000 vienetų

Parengę dar vieną projektą, tikėjosi su parama įsigyti ir ekologines akėtėles su sėjimo aparatu pievoms atnaujinti. Deja, projekto nepatvirtino, nes pritrūko trijų balų, todėl ir kompensacijos, Virginijos teigimu, už jų ūkiui labai naudingą techniką negavo.

Praėjusiais metais ūkininkai sudalyvavo dar vienoje ES paramos programoje ir nusipirko pastovios kameros ritinių presą-vyniotuvą Case RB 545 SilagePack, taip patvertikalų pašarų maišytuvą-dalytuvą Siloking. Šio kovo pabaigoje turėjobendrovė „Dotnuva Baltic“ atvežti ir Aužbikavičių užsakytą Jeantil srutvežį, bet dėl visą pasaulį užklupusios koronaviruso pandemijos Prancūzijos gamintoja laikinai sustabdė veiklą, todėl ir užsakymai vėluoja. 

„Praėjusiais metais su naujuoju presu visą sezoną dirbome. Jis gerokai našesnis nei prieš tai turėtas, kuris taip pat be problemų dirbo nemažai metų, tačiau ilgainiui nusidėvėjo. Todėl ir nusprendėme jį pakeisti nauju. Ir, aišku, vėl pasitikėjome ta pačia įmone, iš kurios įsigyta technika dar nė karto nenuvylė“, – paaiškina V. Aužbikavičienė. Pasak jos, bendradarbiauti su šia įmone skatina ir tai, kad joje dirba nuoširdūs, malonūs ir geranoriški žmonės. Patogumo suteikia ir Plungėje atidarytas filialas.

Rudenį planuoja išbandyti pašarų maišytuvą-dalytuvą

Šilalės r. ūkininkai karves laiko tvarte pririštas, vasarą išgena ganytis į kalvotas ganyklas. Tvartiniu laikotarpiu šeria žolinių pašarų silosu, laikomu ritiniuose, jų per sezoną pagamina iki 1 000 vienetų. Galvodami, kaip sumažinti rankinį darbą tvarte, mat dirba tik dviese su vyru, pasinaudodami ES paramos galimybėmis investavo į Siloking pašarų maišytuvą-dalytuvą, kuris jau pristatytas į ūkį.

„Tik kol kas jo dar neišbandėme, nes sąlygų neturime. Matėme, kaip ši mašina dirba aplinkiniuose ūkiuose, tad neabejojame, kad ji pasiteisins ir pas mus, tik pirma turime modernizuoti tvartą ir pritaikyti jį palaidam karvių laikymui“, – sako ūkininkė, tikėdamasi, kad koronavirusas nesutrukdys iki rudens įgyvendinti šių planų.

Ji neabejoja, kad pradėjus šerti karves su dalytuvu, ne tik sumažės rankinio darbo, bet ir padidės primilžiai, kurie šiuo metu vidutiniškai siekia apie 5 t pieno iš karvės per laktaciją. Apie 20 metų ūkininkai pieną pardavė Mažeikių pieninei, praėjusių metų gruodį perėjo į kooperatyvą „Pieno gėlė“, mat ankstesnysis supirkėjas, Virginijos žodžiais, pirmasis sumažindavo ir paskutinis pakeldavo pieno supirkimo kainą.

„Kol kas esame patenkinti savo pasirinkimu. Tiesa, dėl pandemijos visur krenta pieno supirkimo kaina, ir mums ji sumažėjo 3 centais. Tačiau, jei kitos pieninės kainą sumažino jau kovo viduryje, tai kooperatyvas tai padarė tik nuo balandžio 1 dienos“, – pasakoja pieno ūkio savininkė.

Labai plėsti ūkio Aužbikavičiai neplanuoja. Modernizavus tvartą, daugiausia bandą didintų iki 50 melžiamų karvių ir tai su sąlyga, jei bent viena iš dviejų dukrų nuspręstų tęsti ūkininkavimą. Šiuo metu Aužbikavičių dukros Audronė ir Agnė su šeimomis gyvena Kaune ir daugiausia tėvams padeda per darbymetį.

„Trūksta mūsų šalyje pieno kainų ir politikos stabilumo, o tai jaunimą gąsdina. Su kiekvienu valdžios pasikeitimu – vis nauji pokyčiai, o kai per ketverių metų kadenciją dar keli ministrai pasikeičia, tai silpnų nervų žmogui išvis sunku atlaikyti. Mes per tiek metų išmokome į viską ramiai reaguoti, užsiauginome šarvus, tačiau daug lengviau būtų dirbti, jei su žemės ūkiu, be kurio neįsivaizduojamas mūsų kraštas, susiję valdžios sprendimai nebūtų taip dažnai kaitaliojami ir galiotų bent penkmetį“, – pastebi Šilalės r. pieno ūkio šeimininkė.

Daugiau galimybių – jau standartinėje įrangoje

Vienas naujausių Aužbikavičių pirkinių – pastovios kameros ritinių presas-vyniotuvas Case IH RB 545 SilagePack – išskirtinis tuo, kad jau standartinėje komplektacijoje turi nemažai įrangos, kurią kiti gamintojai siūlo įsigyti papildomai už tai susimokant. Pasak bendrovės „Dotnuva Baltic“ specialisto dr. Romualdo Mankevičiaus, viena jų – du rišimo aparatai, leidžiantys ūkininkui pagal presuojamą masę pasirinkti, su kuo rišti ritinį – su tinkleliu ar plėvele.

Presuojant šieną ar šiaudus, pirmenybę reikėtų teikti tinkleliui, kuris leidžia ritiniui kvėpuoti ir taip apsaugo nuo supelijimo, jei kartais susukama drėgnesnė masė. Gaminant pavytintos žolės silosą ritiniuose, geresnę pašaro kokybę garantuoja rišimas plėvele.

Pastovios kameros ritinių presas-vyniotuvas Case IH RB 545 SilagePack išskirtinis tuo, kad jau standartinėje komplektacijoje turi nemažai įrangos, kurią kiti gamintojai siūlo įsigyti papildomai

„Vietoj tinklelio supresuotas ritinys dviem sluoksniais aprišamas specialia 1,4 m pločio plėvele, kuri mažiau tempiasi, todėl daugiau suspaudžia nei įprastinė. Kad ritinyje laikomas pašaras būtų saugus naudoti, paprastai jį reikia apvynioti šešiais sluoksniais plėvelės. Mūsų preso atveju užtenka keturių sluoksnių, nes ritinys surišamas plėvele“, – pastebi įmonės specialistas. Taip taupomi pinigai (sąnaudos ritiniui apvynioti sumažėja iki 0,5 Eur).

Kitas svarbus dalykas – panaudotos plėvelės ir tinklelio atliekų tvarkymas. Jei plėvelę noriai superka plastiko atliekų tvarkytojai, tai tinklelio niekas nenori priimti. Be to, jei šienainio ritiniai, ypač gaminami iš mažiau pavytintos rudeninės žolės, rišami tinkleliu, dažniausiai jie būna drėgnesni ir sunkesni, todėl šaltą žiemą tinklelis prišąla ir tampa sunku jį nuimti.

Dirbant Case IH presu-vyniotuvu našumą didina ir 20 smulkinimo peilių, kurie jau yra standartinėje komplektacijoje. Nors paprastai dirbti su visais peiliais ekonomiškai neapsimoka dėl didesnio galios ir degalų poreikio, tačiau idealu naudoti jų grupes po 10 peilių. „Didėjantis galios poreikis rodo, kad naudojami peiliai atšipo, todėl juos hidrauliškai iš kabinos galima įtraukti ir išstumti kitą 10 peilių grupę. Taip užtikrinamas kokybiškas smulkinimas, nereikia važiuoti namo jų galąsti ir gaišti laiko, be to, ir degalų sąnaudos nedidėja, kaip dirbant su atšiupusiais peiliais“, – sako R. Mankevičius. Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad kiekvieno ritinio gamyba pradedama švariais nuvalytais peiliais – jie automatiškai įtraukiami ir vėl išstumiami kas kartą išstumiant ritinį iš kameros.

Presą nuo užsikimšimo saugo dvi sistemos. Viena jų, kurią naudoja dauguma gamintojų – nuleidžiamas masės tiekimo dugnas, kita – iš kabinos hidrauliškai valdoma sankaba, kuri atjungia užsikimšusį tiekimo mechanizmą nuo presavimo kameros. Paprastai užsikimšimo tikimybė padidėja, kai pastovioje kameroje baigiamas formuoti ritinys, o masė renkama iš storesnės pradalgės. Atjungus masės tiekimo mechanizmą, presavimo kameroje ritinys surišamas ir išstumiamas ant vyniojimo stalo. Kabinoje vėl įjungus hidrauliškai valdomą sankabą, tiekimo mechanizme esantis „kamštis“ be jokių trikdžių pastumiamas į tuščią kamerą.

Kalvotoje Žemaitijoje ūkininkaujantiems Aužbikavičiams labai svarbu ir galimybė sustabdyti plėvele apvynioto ritinio automatinį nuleidimą ant žemės, kad nustumtas nuo vyniotuvo jis nesiridentų žemyn. Case IH kompiuteryje liečiamu ekranu traktoriaus kabinoje sustabdžius automatinio ritinio nuleidimo procesą, nuvažiavus į patogesnę vietą ant žemės ritinį galima pastatyti stačiai – tam prie vyniojimo stalo įrengtas specialius priedas.

Užsakymas Nr. 10137

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokius naujos valdžios sprendimus prognozuojate žemės ūkio srityje?
Orai