Pagėgiai. Ekologinio pieno ūkio savininkai Gintautas ir Reda Šepučiai sako kiekvienais metais daug investuojantys į savo ūkį. Melžiamų karvių bandai didėjant, auga ir naujos įrangos, našesnės technikos poreikis, koreguojami ir statybų planai. Ne paslaptis, kad investicijas skatina ir Europos Sąjungos parama – ūkininkai rengia jau 7 projektą savo planams įgyvendinti.

Beveik du dešimtmečius ūkininkaujantys Šepučiai 15 m. plėtoja pienininkystę. Prieš 4 m. apsisprendė pereiti prie ekologiško pieno gamybos, nes, pasak Gintauto, karvių racione ir taip pagrindą sudaro žoliniai pašarai, pagaminti iš užliejamų lankų natūralios žolės. Pradėję nuo 6, šiuo metu Šepučiai melžia 61 karvę, o artimiausiuose planuose – 103 melžiamų karvių banda, kuriai išplėsti auginamos visos ūkyje atvestos telyčaitės. Planuojama tokio dydžio banda, nes būtent tiek guoliaviečių ūkininkai įrengė prieš penkerius metus statytame 170 vietų tvarte Mikytuose. Pasak Gintauto, ūkininkaujant ekologiškai, tai optimalus karvių skaičius (jo nuomone, daugiausia ekologiniame ūkyje galėtų būti melžiama apie 150 karvių).

Naujai įsigytame daugiau kaip 4 ha sklype Šepučiai planuoja per kelerius metus sukurti visą modernaus šiuolaikiško ūkio bazę, kurioje, be karvidės, stovės ir arkinis angaras-garažas technikai laikyti, grūdų sandėlys, gilaus kraiko tvartas prieaugliui auginti. Neatmeta minties ūkininkai ir patys apsigyventi  Mikytuose – vietą nameliui jau numatę, pradėti ir parengiamieji statybų darbai. Šiuo metu ūkio technika laikoma Gintauto gimtuosiuose namuose Panemunėje (mažiausiame Lietuvos miestelyje), čia šeima, kurioje auga trys dukros, lig šiol ir gyvena.

„Nuo pat ūkininkavimo pradžios, kiek uždirbdavome, tiek į ūkį ir kišdavome. Niekas nesikeičia ir dabar. Ką gauname, viską atgal investuojame: tai į fermą, tai į techniką, tai vėl į naują fermą, be to, laukia namo, angaro statybos, žodžiu, darbo nuolat turime. Vietoje nestovime, kartais net patys išsigąstame, kad per daug greitai judame“, – juokiasi Gintautas.

„Su ekologiniu pienu gali puikiausiai gyventi“, – sako Pagėgių sav. ūkininkai Gintautas ir Reda Šepučiai

Ūkis aktyviai naudojasi Europos Sąjungos parama, taip pat neišsiverčia ir be įsipareigojimų bankams. Pavyzdžiui, pernai Šepučiai pirko naują teleskopinį krautuvą, grėblį ir kombainą, šiemet – vakarietišką traktorių. Krautuvui ir grėbliui įsigyti pasinaudojo ES parama ir per metus su visais atsiskaitė, kitai technikai įsigyti ėmė banko paskolą.

Dabar ruošia dokumentus naujai paraiškai ir projektui, kuriame numatyta investuoti į našesnę žoliapjovę ir prikabinamą pašarų maišytuvą-dalytuvą. „Jau pirmadienį vežu dokumentus į NMA ir pradėsime rengti projektą. Pirkimus darysiu savo rizika, visada taip darau. Per visą ūkininkavimo laikotarpį tik kartą projektas buvo atmestas dėl įsivėlusios mažos klaidelės, bet kadangi technika nebuvo dar atvežta, pavyko su visais geruoju susitarti“, – pasakoja Pagėgių sav. ūkininkas, kuriam projektą rengia ir visą apskaitą tvarko Šilutės įmonė „Apskaitos sėkmė“.

Prioritetas – patikimai ir laiko patikrintai technikai

Jau 11 m. Šepučiai pašarus karvėms ruošia su prikabinama Kverneland Taarup žoliapjove, įsigyta iš bendrovės „Dotnuva Baltic“. Pasak Gintauto, ši ypatingu kopijavimu net nelygaus reljefo laukuose išsiskirianti mašina gana sunkiomis sąlygomis visą laiką dirbo patikimai ir be gedimų. Tiesa, kai ją pirko, jos kaina prilygo Belarus traktoriui, todėl ne vienas kaimynas pirštu prie smilkinio rodė. „Vėliau kaimynai suprato, už ką pinigus mokėjau, nors esu jiems ne kartą sakęs, kad tai mersas tarp žoliapjovių. Tiesą sakant, tai buvo pirmas geras daiktas mūsų ūkyje“, – sako ūkininkas ir priduria, kad net naudota šio modelio žoliapjovė nemažai kainuoja. Tad kai įsigis našesnę, šią žada parduoti.

Prieš 11 m. įsigyta Kverneland žoliapjovė, Gintauto žodžiais, šios mašinų grupės savotiškas mersas, lig šiol dirba patikimai ir be gedimų

Kasmet ūkininkas šienauja apie 150 ha natūralių pievų, paprastai žolę jose pjauna du arba, kaip šiemet, net tris kartus. Tad norint darbus atlikti kuo greičiau ir optimaliu laiku, vis reikalingesnė tampa našesnė žoliapjovė. „Tokius plotus nušienauti su turima žoliapjove lygiai tas pats, kas grūdų augintojui su 3 m. sėjamąją apsėti 400 ha. Juolab kad ir pašarams ruošti laikas yra ribotas“, – kas paskatino domėtis našesne žoliapjove, paaiškina G. Šeputis. Jis neslepia, kad šiemet šienainio ritiniuose prigamino gerokai daugiau nei reikia jų ūkio gyvuliams šerti, o pjauti žolę trečią kartą paskatino didžiulė žolinių pašarų paklausa. Nemažai Panemunės lankų šienainio ritinių jis pardavė kitiems šalies ūkininkams, ypač daug jų iškeliavo į Suvalkiją.

Darbams paspartinti jau prieš kelerius metus Gintautas įsigijo to paties gamintojo frontalinę žoliapjovę. Dabar su „Dotnuva Baltic“ tariasi dėl dviejų traktoriaus gale pakabinamų Kverneland mašinų komplekto įsigijimo, kad galėtų žolę našiau pjauti vadinamuoju drugeliu ir vienu važiavimu nušienauti 9 m plotą.

Šienavimo našumui padidinti Šepučiai ateinančiam sezonui planuoja įsigyti dvi traktoriaus gale pakabinamas Kverneland žoliapjoves, kad kartu su frontaline žoliapjove vienu važiavimu galėtų šienauti 9 m pločiu

„Priekinė pjauna žolę tarp traktoriaus ratų, iš paskos važiuojančios dvi nupjauna pradalges šonuose. Patogu tai, kad jose esantys transporteriai gali sumesti žolę ant priekine žoliapjove nupjautos pradalgės. Jei žolės daugiau ir iš jos ruošiamas ne šienainis, o šienas, transporteriai pakeliami ir žolė skleidžiama į tris pradalges. Svarbu ir tai, kad visos žoliapjovės yra su plaušintuvais, todėl nereikalingas vartytuvas, o ruošiamas šienas tiesiog greičiau išdžiūsta“, – sako pieno ūkio šeimininkas.

Kaip svarbiausią šio gamintojo žoliapjovių išskirtinumą jis pabrėžia apvalią šienavimo diskų formą. Jo įsitikinimu, būtent tokia forma (kitų gamintojų diskai paprastai būna ovalūs) apsaugo diskus nuo dilimo, nepavojingos jiems ir įvairios kliūtys, kurių užliejamose pievose netrūksta. Pvz., yra tekę Gintautui iš žoliapjovės net rąstą benzininiu pjūklu išpjauti, nes rankomis ištraukti jo nepavyko, tačiau, jo teigimu, tai jokios žalos nei žoliapjovės diskams, nei peiliukams nepadarė.

Gamina aukščiausios kokybės pieną

Be žolinių pašarų, Šepučiai savo karves šeria kukurūzų silosu, taip pat įvairiais mišiniais, traiškytais miežiais, žirniais. Visus ekologiškus pašarus užsiaugina patys. Reda juokiasi, kad tik pradėję ekologiškai auginti kukurūzus suprato, kam reikalingas pereinamasis laikotarpis. „Iš pradžių labai apželdavo, bet dabar jau išmokome juos auginti. Žinome, kad reikia paakėti, pavagoti, galima ir srutų įterpti, todėl užauga nė kiek neprastesni negu chemizuotuose ūkiuose“, – patvirtina ir Gintautas. Beje, pagal ekologinius reikalavimus kukurūzai toje pačioje vietoje negali būti auginami ilgiau kaip trejus metus.

Dideliais primilžiais pasigirti pagėgiškiai negali, mat vidutiniškai melžia apie 6 000 kg pieno iš karvės per laktaciją, tačiau pieno kokybe ir patys labai džiaugiasi, tai vertina ir jį superkanti bendrovė „Žemaitijos pienas“, iš kurios Šepučiai yra gavę ne vieną apdovanojimą. Kas antrą dieną iš ūkio išvežama 1,5 t ekologiško pieno.

„Nors mūsų karvutės nėra įspūdingos, bet jų pieno kokybė, mano įsitikinimu, pati aukščiausia, kokia tik gali būti, – sako Reda, vardindama įspūdingus skaičius. – Per 4 proc. riebumo, 3,1–3,2 proc. baltymingumo, somatinių ląstelių kiekis iki 150 tūkst./ml, bendras bakterijų kiekis neviršija 50 tūkst. ir dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 40 tūkst. KVS/ml.“ Ji įsitikinusi, kad pieno kokybei didelės įtakos turėjo tai, kad abi melžėjos ne kartą dalyvavo ir savo kvalifikaciją kėlė Melžimo varžybose, kurios 2015 m. buvo organizuotos ir jų ūkyje.

Dėl specifinės tvarto konstrukcijos ir stogo atramų dešinėje pusėje Šepučiai planuoja įsigyti Siloking pašarų maišytuvą-dalytuvą su transporteriu pašarams paskleisti

Šepučiai neslepia, kad pienininkystė jiems patraukli tuo, kad „atlyginimas mokamas du kartus per mėnesį“, todėl kasmet po truputį didina bandą, dėlioja plėtros planus. „Gal dėl to, kad jau įsibėgėjome, pripratome, darbas pieno ūkyje nėra toks baisus. Svarbiausia gera nuotaika ir pats požiūris į darbą. O su ekologiniu pienu gali puikiausiai gyventi, tad mes tikrai nedejuojame, nes už ekologinį geros kokybės pieną gaunamų pinigų užtenka ir investicijoms, ir šeimos kelionėms“, – sako Reda. Tiesa, ji pripažįsta, kad pirmuosius 10 metų tokių galimybių neturėjo, o ir dirbti teko be laisvadienių.

Pagėgių sav. ūkininkai neabejoja, kad išlaikyti gerą pieno kokybę ir šiek tiek padidinti primilžius padės daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs prikabinamas pašarų maišytuvas-dalytuvas Siloking, kurį artimiausiu metu planuoja įsigyti. Nors svajoja Šepučiai apie savaeigį pašarų maišytuvą-dalytuvą Siloking, su kuriuo vienas operatorius gali atlikti visus darbus, tačiau tai ūkiui per brangi investicija.

Ūkininkai kol kas veršelius laiko daržinėje, vėliau žada jiems statyti atskirą fermą

„Su bendrovės „Dotnuva Baltic“ specialistu Romualdu Mankevičiumi aptarėme, kokia mašina būtų tinkamiausia mūsų ūkyje. Mūsų tvarto aukštį riboja stogo atramos, todėl jis patarė rinktis dalytuvą su transporteriu, kad toje pusėje, kur yra atramos, pašaras, pasirinkus atitinkamą greitį, būtų numetamas ten, kur reikia, ir nereikėtų su šakėmis jo pristūminėti“, – specifinius ūkio poreikius atskleidžia Gintautas. Ekologinio pieno ūkio šeimininkas neabejoja, kad karves šeriant ne rankomis, kaip lig šiol, o su pašarų maišytuvu-dalytuvu visos karvės ės ir gaus vienodos maistinės vertės ir tinkamos struktūros pašarą, kuris bus naudojamas gerokai efektyviau nei lig šiol.

Užs. Nr. 9675