Alytaus r. Susitelkęs ties sėklininkyste ir rečiau auginamomis kultūromis Martynas Peckus sako, kad žemės ūkyje nėra vieno recepto. Jis kartu su tėvu Alfonsu tęsia ilgamečio ūkio tradicijas ir abu sutartinai tvirtina, kad ūkininkavimas – kūrybinis darbas.

Pasak ūkininkų, entuziazmas sėklininkystei buvo nuo pat pradžių. Ūkyje sėjamos liucernos, dobilai, judros, soros, žieminiai kviečiai, valgomosios rietmenės, italinės šerytės, spelta kviečiai, garstyčios, burnočiai, grikiai, barkūnai ir kiti augalai. Šiemet pirmą kartą ūkininkai pasėjo rapsų.

Martynas kai kuriuos ūkyje auginamus augalus vadina nišiniais ir sako, kad realizuoti juos sekasi labai įvairiai. Kartais tokios produkcijos labai reikia, o kartais tenka palaukti. Jis prisimena, kad kartą visą vilkiką judros pardavė į Olandiją. Tada nusprendė ją auginti vietoje rapsų, bet kiti metai buvo lietingi ir nepavyko.

Ūkininkai pasakoja, kad žemės nearia jau daugiau nei 20 metų. Per paskutinius 10 metų kokius tris kartus tearė vos kelis laukus. Pasak jų, arimą mėgsta garstyčios, judra. 

Alfonsas pasakoja apie kitą pernai ūkyje išbandytą technologiją – dobilų sėją su dronu. Pasak jo, viskas tvarkoje, tik procesas du kartus lėtesnis. Su trąšų barstykle šis darbas atliekamas greičiau, bet tenka pridaryti vėžių.

Anot ūkininkų, didelis atradimas buvo visų laukų dirvožemio tyrimas. „Reikia kalkinti. Viename lauko krašte poreikis yra 600 kg, kitame – 19 t į hektarą. Ko vertas mūsų darbas, jei nuspręsime skleisti po 5 t visame lauke vienodai. Nepasidaręs žemės tyrimų, tu dirbi užrištomis akimis“, – patirtimi dalijasi Martynas. Jo teigimu, dirvožemio tyrimai turėtų būti „savanoriškai privalomi“. 

Vyras pasakoja ketinantis pradėti auginti pradinio dauginimo motiejukus ir pripažįsta, kad įdomu būtų auginti, pavyzdžiui, pievų ramunes ar kitus nykstančius augalus.

Visą straipsnį  apie Martyno ir Alfonso Peckų ūkį skaitykite agroakademija.lt.