Pakruojis. Didžiausio Pakruojo rajone ūkio savininkas Jonas Jurgeliūnas, valdantis 1400 ha žemės, naujų planų nebekuria. Jis siekia išlaikyti esamą lygį, nes, anot verslininko, plėsti ūkį netikslinga ir vargu ar beįmanoma.

Dvidešimt dvejus metus Meldinių kaime ūkininkaujantis J. Jurgeliūnas yra ne vieno žemdirbiško konkurso nugalėtojas, jo ūkis įvardijamas kaip pavyzdinis. „Buvome skatinami, visi plojo per petį ir negailėjo liaupsių: „Šaunuolis, Jonai, kad kuri tokį ūkį!" Tai buvo didžiulė našta, teko daug ką paaukoti, nes reikėjo milžiniškų investicijų. Dabar stambieji ūkiai nepageidaujami, esame smerkiami, dvarponiais, žemgrobiais, kenkėjais vadinami, visokių epitetų prisiklausome. Skaudu girdėti, labai užgauna", - neslepia pašnekovas.

Reikalingi ir stambūs, ir vidutiniai, ir maži ūkiai

Savęs J. Jurgeliūnas nevadinu stambiu ūkininku, pasak jo, Lietuvoje yra ir didesnių ūkių, tačiau jie padalyti ar išskaidyti. Pakruojiškio nuomone, Lietuvai reikalingi ir stambūs, ir vidutiniai, ir maži ūkiai. Visi jie turi savus privalumus ir trūkumus. Jeigu nori būti nepriklausomas, tvarkytis pats sau ir planuoti, bet turėti ribotas pragyvenimo galimybes, gali būti ir visai smulkus ūkininkas.

„Žinoma, smulkus ūkis irgi gali būti labai pelningas. Jeigu užsiimi tradicine žemdirbyste - gyvulininkyste ir grūdininkyste - privalai siekti maksimumo. Stambiame ūkyje esi žemės ūkio verslininkas, tiesioginėje gamyboje su šakėmis nebedalyvauji. Tačiau netenki ir kai kurių malonumų - nupirkęs traktorių už pusę milijono, tik įlipi ir apsidairai, kaip jis atrodo. Žinoma, pagerini samdomo darbuotojo darbo sąlygas, o sau - darbo efektyvumą", - samprotauja J. Jurgeliūnas.

J. Jurgeliūno žodžiais, receptas, kuris gelbsti pasaulio pieno gamintojus, Lietuvai kol kas nelabai tinka - perdirbėjai kooperatyvus diskriminuoja labiau, negu pavienius žaliavos pardavėjus

Jis su šypsena prisimena, kaip pirmą kartą ardamas savo lauką senuoju „Belorusu" iš džiaugsmo dainavo. „Tai buvo naujas gyvenimo virsmas, pasijutau galinčiu ir gebančiu planuoti, nebereikėjo gyventi nuo skambučio iki skambučio. Neilgai dirbau mokytoju, profesija, nors sunki, patiko, su darbu susitvarkiau, turėjau perspektyvą. Mokyklos direktorius jau ruošėsi į pensiją ir, kai pasakiau, kad išeinu, prisipažino, kad mane buvo numatęs savo įpėdiniu. Tačiau švietimo sistemoje nemačiau savirealizacijos, aš mėgstu laisvę, kurti, mąstyti, o būti sraigteliu dideliame mechanizme  ne mano charakteriui", - neslepia ūkininkas.

Veiklą kaime J. Jurgeliūnas pradėjo nuo 27 ha. „Nieko neužgrobiau, iš nieko neatėmiau, žemę paveldėjau iš tėvų. Tiesiog vadovavausi nuojauta, kad reikia užsiimti pozicijas, nes tuo metu dar buvo laisvų neblogų ir apleistų žemių. Teisingai tuomet numačiau - pabandyk tu dabar pradėti ūkininkauti, kai užimti visi plotai. Man keistai skamba pažadas padėti įsikurti jauniausiems ūkininkams. Pasižiūrėkim Europos tradicijas - ar ten atsiranda naujas ūkis, jį arba perima, arba nuperka. Aišku, gali nusipirkęs 3 ha pradėti braškes auginti ar šiltnamį statyti, tačiau sukurti stambų prekinį ūkį dabar jau beveik neįmanoma", - teigia pašnekovas.

Jis neslepia, kad ūkininkavimo pradžia buvo sunki. Trūko patirties, pajamos iš 27 ha buvo nedidelės, o ir metai pasitaikė sausringi. Nusprendęs plėstis, iš giminaitės išsinuomojo dar 37 ha. Padidėjusiam plotui buvo reikalingos investicijos, teko kreiptis į banką, nors tokiam žingsniui nepritarė nei tėvai, nei žmona.

„Tačiau turėjau užsispyrimo ir įrodžiau, kad teisingai pasirinkau plėtros kryptį. Kai dirbi 500 ha, valdos padidėjimas 100 ha finansiškai jaučiasi nebe taip skausmingai. Be to, jau ir bankai, ir bendrovės kitaip kalbasi", - sako J. Jurgeliūnas.

Kooperuotis būtina visiems

Vis dėlto, anot pašnekovo, tiek smulkiesiems, tiek vidutiniams, tiek stambiesiems ūkininkams būtina kooperuotis. „Net, mes, stambieji, negalime diktuoti pieno kainų. Anksčiau dar perdirbėjai atveždavo suderinimo raštą, kurio galėdavai nepasirašyti. Dabar gi atsiunčia direktoriaus įsakymą, kad nuo tokios dienos mokės tiek, ir niekas nebesidera, baigėsi vaidinta partnerystė. Realiai mes, žemdirbiai, žaliavos gamintojai, esame perdirbėjų ir pardavėjų diktato įkaitai", - neslepia ūkininkas.

Ūkininko žodžiais, receptas, kuris gelbsti pasaulio pieno gamintojus, Lietuvai kol kas nelabai tinka - perdirbėjai kooperatyvus diskriminuoja labiau, negu pavienius žaliavos pardavėjus. Jis pripažįsta, kad pieno ūkių savininkai padarė didelę klaidą, nepasinaudoję proga įsigyti įmonių akcijų, ir iš karto pasiteisina, kad tada dažnas dar nebuvo finansiškai pajėgus, privalėjo įsitvirtinti, sukurti savo bazę.

J. Jurgeliūnas ilgai pasikliovė naudota technika, nes koncentravosi į žemės įsigijimą. Ūkio plėtra buvo labai sparti, teko nuolat skaičiuoti, sverti skolinimosi galimybes. Mažai tesinaudojo ir europine parama, SAPARD programoje iš viso nedalyvavo, 2007-2013 m. finansiniu periodu pateikė kelias paraiškas.  

„Dabar naują  techniką perku savomis lėšomis, nes nėra paramos, be to, prioritetas teikiamas jauniesiems ūkininkams. Keistai atrodo jaunojo ūkininko statusas. Mano nuomone, jei ūkininkauti žmogus pradėjo 18 ar 20 metų, jaunuoju ūkininku galėtų būti laikomas 10 metų. Dabar yra tokių, kurie ūkininkauja 20 metų ir vis dar tebėra jaunieji ūkininkai", - samprotauja pašnekovas.

Atėjo eilė pastatams

Stambiausias Pakruojo rajono ūkininkas augina visas tradicinius augalus: rapsus, cukrinius runkelius, javus, laiko 700 gyvulių, iš jų 300 -  melžiamos karvės. „Į kraštutinumus nepuoliau, nepradėjau auginti svarainių, serbentų ar aviečių. Tai mažo ūkio specifika. Stambiame ūkyje privalai užsiimti tradicine žemdirbyste, pagaminti daugiau ir geresnės kokybės produkcijos. Platesnis spektras turi ir pliusų, ir minusių. Geriau užderėję augalai padengia nuostolius, patirtus dėl žiemkenčių žūties ar gavus kitų kultūrų mažesnį derlių, tačiau reikia didesnių investicijų technikai, sandėlių derliui laikyti, samdyti gausesnį būrį darbuotojų. Rizika mažesnė, tačiau užimtumas didesnis",  - vardija J. Jurgeliūnas.

Ūkininkas neslepia, kad šiuo metu silpnesnė ūkio vieta -  pastatai, nes kol kas neskiria lėšų atnaujinimui. „Tik po dešimties ūkininkavimo metų perėmiau žemės ūkio bendrovės „Ąžuolas" gerai išplėtotą gamybinę bazę. Turbūt niekam į galvą nešovė mintis, kad tokia stipri bendrovė iširs. Investavau, stačiausi naujas fermas prie namų, jeigu būčiau žinojęs, nebūčiau skubėję ir pirkęs esamas. Vėliau nesinorėjo, kad viskas būtų išnešiota po plytą, todėl įsigijau visus pastatus, tačiau dviejų fermų iki šiol nenaudoju. Dabar daug ką reikia remontuoti, daug ką sutvarkyti. Laikas pereiti į kitą kokybę", - atvirauja ūkininkas.

MŪ inf.