Šilutės r. Ūkininkai Marozai laiko karves, tačiau pakaitinių telyčių neaugina, pašarų ruošimo paslaugas perka, investicine parama nesinaudoja. Ir nesiskundžia, o džiaugiasi savo veikla ir gyvenimu.

Remigijus ir Asta Marozai pasirinko kitokią pieno perdirbimo ūkio koncepciją nei dauguma ūkių. Nepaisant to, visi jų sprendimai pasiteisino. „Visada ieškome kitokių kelių“, – šypteli R. Marozas.

Marozai daug metų vystė įvairią žemės ūkio veiklą – turėjo karvių, avių, šiltnamiuose augino daržovių. Prieš 10 metų susitelkė į pienininkystę ir ėmė perdirbti pieną.

Gamina saldaus pieno sūrius, varškę, pieną. Veikla pelninga, tad ir viena po kitos pieno gamintojus kamuojančios krizės Marozų ūkį aplenkia.

Daržoves pakeitė sūriai

Daržininkystė nemažai metų maitino šeimą, bet atėjo diena, kai ši šaka tapo nepelninga. Pasak R. Marozo, prie šiltnamių reikėjo daug vyriškų rankų, kurių trūko, be to, konkurencija su kaimynais lenkais buvo nelygiavertė.

„Negalėjome konkuruoti su jais kaina. O dirbti be pelno, daržoves parduodant pusvelčiui, nėra prasmės. Tada pradėjome svarstyti, ką galime veikti toliau“, – apie pieno perdirbimo ūkio pradžią pasakoja R. Marozas.

Žemės šeima turėjo ir turi nedaug, tai ribojo veiklos galimybes, bet reikėjo prisitaikyti. Kadangi karves tebeaugino (pieną tiekė ne supirkėjams, o viešajai įstaigai), Asta pabandė spausti sūrius. Sūriai kasdien buvo vis skanesni, tad vieną dieną abu nusprendė: „Darom!“

Tada iškilo kitas klausimas – kur sūrius realizuoti. Tai, Remigijaus teigimu, vienas svarbiausių klausimų perdirbant pieną, ne vienas ūkininkas, neradęs galimybių greitai parduoti trumpo galiojimo produktų, atsisako šios veiklos. Marozams iki Šilutės vos 8 km, iš pradžių tikėjosi sūrius parduoti būtent šiame mieste.

Nusižiūrėjo paukštienos parduotuvę ir nuėjo tartis su savininke dėl bendradarbiavimo sąlygų. Tas pirmas vizitas atmušė Remigijui norą realizuoti produkciją svetimose parduotuvėse. „Supratau, kad nori daryti įtaką mūsų produktų kainoms, nors jos asortimentas visai kitas. Namo grįžau piktas, bet jau priėmęs kitą sprendimą“, – prisimena ūkininkas.

Žmonai pareiškė, jog statys savo krautuvėlę čia, prie namų. Sako, jeigu pomidorus prie kiemo vartų nupirkdavo, tai ir sūrius nupirks. Medienos turėjo, tad darbo ėmėsi iškart. Laučiuose, prie pagrindinio kelio Šilalė–Šilutė, greitai iškilo maža „Pieno krautuvėlė“. Ambicingo vyro ryžtas ir sprendimai pasiteisino – krautuvėlė taip išpopuliarėjo, kad daugiau nebereikėjo ieškoti, kur parduoti produkciją, ji iki šiol sėkmingai veikia.

Krautuvėlėje nėra pardavėjo – atvykę pirkėjai gali pardavėją iškviesti įtaisytu skambučiu, o gali ir tiesiog palikti pinigus, pasiėmę sūrį iš šaldytuvo.

Rekordinės kainos nesuviliojo

Krautuvėlę Remigijus ir Asta atidarė šventinę dieną – 2014 m. liepos 6-ąją. Sūrių gamybą ūkininkai pradėjo turėdami 10 karvių, bet jau pirmą rudenį tapo aišku, kad reikia jų bent dvigubai daugiau. Pirko gyvulių, senas tvartukas tapo per mažas. Netoliese rado parduodamą apleistą kiaulių kompleksą – paėmęs banko paskolą, Remigijus jį renovavo.

Dabar jau stovi ir nauja sūrinė su visa įranga, paties Remigijaus sukonstruoti sūrio spaustuvai. Sūrinę įrengė taip, kad būtų patogu dirbti. Viską įsigijo iš nuosavų lėšų ir banko paskolų – europinės paramos net nesikreipė. „Toks mano požiūris“, – paaiškina R. Marozas.

Kai jiedu su Asta ėmėsi pieno perdirbimo, supirkimo kainos buvo labai aukštos – siekė 1,2 lito už litrą. Tuo metu parduodamų karvių reikėjo su žiburiu ieškoti, tad ir pačių piendavių kaina siekė rekordines aukštumas.

„Ūkininkai buvo laimingi, o žiūrėdami į mane pirštu prie smilkinio sukiojo. Bet nesusigundžiau trumpalaike sėkme – juk buvo aišku, kad tai ilgai netruks. Greitai atėjo baisi pieno krizė, tačiau ne mums“, – džiaugiasi savo įžvalgumu Remigijus, kuriam stabilumas yra labai svarbu.

Visą straipsnį rasite 2025 m. sausio mėn. žurnale „Mano ūkis“.