Vilkaviškis. Bemaž 30 metų pieno ūkį turėjęs Arvydas Šlivinskas jau antrą mėnesį rūpinasi tik mėsiniais galvijais bei augalininkystės ūkiu. Bet jį lydi apmaudas, kad teko atsisakyti to, kas visą gyvenimą maitino.

„Turiu alternatyvą – su sūnumi auginame ir mėsinius galvijus, tad tvartai tušti neliks“, - sakė Suvalkijos ūkininkas. Su sūnumi Roku jie turi nemažą aubrakų veislės galvijų bandą, pats A. Šlivinskas deklaruoja 170 ha žemės, augina grūdines kultūras.

Mėsinius galvijus jis augina 14 metų. Pradėjęs nuo penkių, dabar laiko per 200 grynaveislių aubrakų, iš jų 65 karvės žindenės. Arvydas džiaugiasi, kad šie metai jiems buvo geri – apsiveršiavo 99 proc. karvių, o viena net atsivedė trynukus. „Nueiname su sūnumi į laukus, žiūrime, kas ten tokie trys mažulėliai prie karvės guli – taigi veršiukai. Motina visus tris myli, maitina, jie auga, aišku, iš trynukų atvesti veršiukai niekada nepasieks tokio svorio, kaip gimę po vieną. Bet vis tiek tai gyvybė“, - džiaugiasi ūkininkas.

Šlivinskų galvijai auginami produkcijai ir parduodami į Lenkiją bei Italiją. Iki rugpjūčio galvijų pardavimo kaina buvo gera ir leidžianti uždirbti pelno, tačiau paskutiniuoju metu gerokai krito. Kada ji atsigaus, niekas nežino.

Arvydas Šlivinskas (dešinėje) pieno sektoriaus problemas su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentu Petru Puskunigiu aptarinėjo ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje. Atsisakęs pieno ūkio, jis šią organizaciją žada palikti

Dar viena ūkio alternatyva – paršavedžių auginimas. Pasak Arvydo, jie yra įsigiję keletą geros genetikos paršavedžių iš veislyno ir jų prieauglį parduoda augintojams. „Ši veikla – labiau močiutės užsiėmimas“, - sako ūkininkas. Vilkaviškio rajone afrikinio kiaulių maro nėra, tad kol kas ši veikla pasiteisina. Žinoma, ūkyje užtikrinti visi biologinės saugos reikalavimai.

Visą gyvenimą A. Šlivinskas, pagal išsilavinimą veterinarijos gydytojas, laiko ir sunkiuosius Lietuvos arklius – tai jo pomėgis akims paganyti. Dabar, kai ūkyje neliko melžiamų karvių, ir arkliams laiko daugiau liks.

Didesnės kainos neužtikrino net ES sertifikatas

Jau niekas nesistebi, kai iš pieno sektoriaus traukiasi patys mažiausieji ūkiai. Tačiau kai karves pardavė 120 piendavių turėjęs Lietuvos Pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos narys Arvydas Šlivinskas, nuvilnijo šurmulys – kas sekantis? Juk tai jau ne vienintelis pavyzdys, kai iš pieno gamybos traukiasi dideli ir vidutiniai ūkininkai – pernai karvių atsisakė Prienų r. ūkininkas Martynas Butkevičius, užpernai - Šiaulių r. ūkininkas Vitoldas Norkus, stipriai sumažėjo pieno ūkių Kupiškio rajone.

Šių metų kovą LPGA tarybos posėdyje A. Šlivinskas minėjo, kad tik viename Vilkaviškio rajono kaime per šiuos metus neliko 7 ūkių, kuriuose buvo laikoma nuo 5 iki 15 karvių. Nuo to laiko jų dar labiau sumažėjo, pasitraukė ir jis pats. „Kiek galima krauti turtus kitiems?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

Prasidėjus karantinui, jis daug rašė socialiniuose tinkluose, skatino „nedaryti puotos pandemijos metu“. „Ar mes nedirbome, ar žmonės nevalgė pandemijos metu? Nepirko maisto produktų? Priešingai – jų paklausa padidėjo. Bet kažkas sugalvojo sumažinti pieno supirkimo kainą 6 centais“, - tai buvo paskutinis lašas, kai A. Šlivinskas pasakė – gana.

Pieno ūkį jis buvo įkūręs 1992 metais, nuo 2000-ųjų jo kryptis buvo tik pienininkystė. 2004 m. gavo vienintelį rajone ES sertifikatą parduoti žalią pieną į Europą ir tai neva jam turėjo garantuoti visada 2-3 centais didesnę pieno kainą. „Spėkite, ar per tiek metų man pasiūlė kas nors bent 0,5 cento didesnę kainą? O investicijos juk padarytos ne 10 ar 20 tūkstančių“, - piktinosi ūkininkas.

Per pandemiją jis bandė suorganizuoti pažįstamus rajono ūkininkus ir bent 2 savaites neduoti supirkėjams pieno – išdalyti jį už dyką ir tiesiog išpilti. Tačiau dauguma nesutiko, motyvuodami, kad tai – ne kovos būdas. „Bet jeigu mes būtume vieningai nedavę kokių 500 t pieno visą savaitę, neabejoju, kad poveikis būtų buvęs. Tačiau vienybės mums trūksta, o man kariauti nusibodo. Tad birželį baigėsi įsipareigojimai, o liepos 7-ąją ūkyje nebeliko nė vienos karvės“, - atsiduso ūkininkas.

Atsisakyti melžiamų karvių jį labai skatino ir stiprų ūkį turintis sūnus Rokas. „Jis nuo 6 metų matė, kaip sunkiai mes dirbome“, - sako A. Šlivinskas. Bet jeigu pieno supirkimo kainos būtų normalesnės, pieno ūkio jis nebūtų atsisakęs.

Stebisi ūkininkas ir kitu dalyku – pasirašydamas sutartį su NMA, jis įsipareigoja 5 metus laikyti 100 karvių, melžti vidutiniškai po 8 tūkst. kg pieno iš karvės, bet kainos, kuri leistų vykdyti įsipareigojimus, jis negali gauti. Tad A. Šlivinskas mano, kad atitinkama sutartis turi būti ir kainai. „Tada galiu imti paskolą, investuoti ir dirbti. Bet gi niekas tokios sutarties nesirašys, sistemos neįveiksi, - kalba jis. - Esu labai piktas ant perdirbėjų ir prekybininkų. Perdirbėjai sumažina pieno supirkimo kainą 1 centu - ir gauna 14 mln. eurų pelno. Aš pernai iš pieno ūkio būčiau norėjęs gauti 10 tūkst. eurų pelno, bet patyriau 40 tūkst. eurų nuostolį. Gelbėjo ūkį grūdinės kultūros“, - pasakojo A. Šlivinskas.

Jis priduria, kad į pieno ūkio karstą vinį įkalė ir šalies socialinė politika, pagal kurią labiau apsimoka gyventi iš pašalpų, negu dirbti pas ūkininką. „Ką gali pasakyti, kai kaime gyvenanti moteris nesutinka 15 dienų melžti karvių už 850 eurų į rankas atlyginimą? Nes ji gauna 500 eurų pašalpų nedirbdama nieko“, - piktinasi ūkininkas.

Šią savaitę iš Vilkaviškio rajono išvažiuos dar 40 karvių, ir tai nebus paskutinis kartas, kai per Lietuvos kaimus važiuos didžiuliai bandovežiai.

MŪ inf.