Šilalė/Vilnius, kovo 16 d. Šilališkis pieno ūkio savininkas Vaidotas Kiniulis žiniasklaidos herojumi tampa jau ne pirmą kartą. Nors sėkmingai ūkininkaujančių Lietuvoje netrūksta, tačiau kalbėtis su juo ypač malonu, nes tokiu optimizmu, pasitikėjimu savimi ir gyvenimo džiaugsmu trykšta nedaugelis. Ūkininkavimas jam - pagarbos vertas užsiėmimas, valdžia - gera, Lietuva - pats brangiausias kraštas, kur gera gyventi jam pačiam ir jo šeimai, kur savo ateitį kuria du jau suaugę jo sūnūs.

Nuo kolūkio iki modernaus europietiško pieno ūkio

Miškininkas Vaidotas Kiniulis ir jo žmona zootechnikė Romualda Šilalės rajono Struikų kaime pradėjo ūkininkauti pagal 1989 m. priimtą Valstiečių ūkio įstatymą pasiėmę 15,5 ha. Kaip pats sako, tos žemės tuomet atrodė beprotiškai daug, nebuvo nei arklio, nei jokios technikos. Viską teko pradėti ant plyno lauko. Parsivežė iš Kaliningrado traktoriuką ir ėmėsi veiklos. „Dirbom abu su žmona, vaikai dar mažiukai buvo, bet ir jie dirbdavo", - prisimena V. Kiniulis.

Griuvo kolūkiai, kūrėsi privatus ūkis. V. Kiniulis sparčią kolūkių privatizaciją vadina vienu žmonėms naudingiausių ir sėkmingiausių tuometės valdžios žingsnių. „Šilalės rajono valdžią tikrai reikia pagirti, nes žmonės, pereidami prie privačios veiklos, iš kolūkių išėjo ne tuščiomis rankomis, gavo karvių, dalį pastatų, technikos. „Dalis pastatų buvo išsaugota, o griaunami - perstatomi besikuriančių ūkininkų sodybose. Iš to krašto stambesni ūkininkai likome 3 ar 4 žmonės, nemažai šiandien yra ir smulkesnių, gražiai ūkininkaujančių", - mielai tą laiką mena V. Kiniulis.

Pradėję ūkininkauti, Kiniuliai ėmėsi įvairios veiklos - laikė 2-3 karves, parduodavo pieną, grietinę, augino bulves, daržoves, veždavo jas į Klaipėdos ar Kauno turgų. Ūkis pamažu plėtėsi, per metus prisidėdavo dar po 2-3 karves. 1998 m. šeima apsisprendė pereiti prie pieno ūkio, nes tam labiausiai tinka rajono žemės, kurių našumas mažas, bet auga vešli žolė.

„Mano našiausia žemė siekia 29,6 balo, ir tik maža dalis plotų - 32 balus. Verstis pienininkyste apsisprendėme turėdami 7 karves, sparčiai plėtėmės. 2000 m. jau laikėme 40 karvių. 2001 m. pirmieji rajone ir vieni pirmųjų Lietuvoje pasinaudojome SAPARD parama, pasistatėme 186 vietų fermą melžiamoms karvėms, melžimo aikštelę, srutų rezervuarą, - pasakoja ūkininkas. - Labai domėjomės kitų šalių, ypač Europos Sąjungos žemdirbių patirtimi, fondų teikiama parama, lankėmės Europos šalyse. Didžiausią įspūdį paliko švedai, kurių požiūris į ūkininkavimą man pasirodė labiausiai priimtinas. Jie ramiai, neskubėdami dirba, vertina rezultatus, mąsto, lygina, nedaro skubotų sprendimų. Matėme, kad ūkininkai ten tvarkosi sėkmingai, todėl ir ryžtis pasinaudoti parama mums nebuvo sunku. Vėliau pasinaudojome parama pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonės „Standartų laikymasis" Nitratų direktyvą ir paskutiniu metu gavome supaprastintą paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas".

Vaidotas sako, kad europinė parama jo ūkiui buvo labai didelė paspirtis, be jos būtų buvę sunku modernizuoti ūkį. Pastatytos siloso kaupyklos, išasfaltuoti privažiavimai prie ūkio gamybinių pastatų, įsigyta priekaba, įdiegta mėšlo separavimo įranga.

Šiandien Kiniuliai laiko 140 melžiamų karvių, holšteinizuotų Lietuvos juodmargių, kurių amžiaus vidurkis - 5 laktacijos, vidutinis primilžis per laktaciją - 7 300 kg. Pienas - aukščiausios kokybės, labai geras riebalų ir baltymų santykis (riebalai - 5,02; baltymai - 3,6). Per dieną vidutiniškai primelžiama daugiau kaip 2,8-2,9 t pieno, kuris laikomas šaldytuve, o ,,Žemaitijos pienui" tiekiamas kas antrą dieną po 5,7-5,8 t. Pienas šiai perdirbimo bendrovei tiekiamas nuo pat pieno ūkio įsikūrimo pradžios. Kiek prisimena Vaidotas, kaina iš pradžių buvo gal 37, vėliau - 42 centai už litrą, šiuo metu - 92 centai. ,,Supirkimo kaina visą laiką galėjo būti didesnė", - neabejoja ūkio šeimininkas, suprasdamas, kad turi taikytis su tokia padėtimi, mat ,,Žemaitijos pienas" teikė kreditus, tad įsipareigojimai ir verčia likti ištikimam šiai bendrovei.

Šeimininkas planuoja melžiamų karvių bandą plėsti iki 186, tiek, kiek yra vietų fermoje, o prieaugliui stato naują tvartą. Per trejus metus atsivedamų buliukų ir telyčaičių santykis paprastai būna vienodas. Sėkla perkama iš „Litgeno" veislininkystės įmonės, naudojama 3 bulių - dviejų JAV ir vieno Kanados holšteinų bulių sėkla. Visos telyčaitės paliekamos ūkyje, o dar visai maži, vos 2 savaičių buliukai parduodami Lietuvos ūkininkams auginti. Kai melžiamų karvių banda bus visiškai sukomplektuota, šeimininkas svarsto įsigysiąs ir savo veislinį buliuką. „Taip bus patogiau ir ekonomiškiau," - įsitikinęs Vaidotas.

Kiniulių pieno ūkis - visiškai modernizuotas, kaip ir pas kitus geriausius Europos šalių ūkininkus. Vaidotas turi žemės dirbimo, pašarų ruošimo ir kitą pieno ūkiui reikalingą techniką. Kompiuteryje sukaupta visa informacija apie ūkyje laikomus gyvulius. Karvės šeriamos tvarte, lauke neganomos, tik išeina į specialią aikštelę pasivaikščioti ir grynu oru pakvėpuoti.

Pačių ruoštas pašaras papildomas pirktais grūdais ir kukurūzais, kurie laikomi specialioje rankovėje. Šeimininkas nuolat domisi naujausiomis technologijomis ir jau planuoja mechanizuoti šiuo metu statomo tvarto darbus. Jis norėtų įsirengti Lietuvoje dar nepopuliarius šėrimo vagonėlius. Tai tik iš dalies automatizuotas šėrimas, tačiau, pasak Vaidoto, tokia sistema leidžia labai tiksliai patenkinti gyvulio mitybos poreikius.

Bendri planai skatina kooperuotis

Vaidotas džiaugiasi turįs daug bendraminčių ir bendražygių, su kuriais idėjomis gali pasidalyti. Štai dabar 8 Šilalės rajono pieno ūkių savininkai steigia kooperatyvą, kurio veikla, tikimasi, bus gana plati.

„Steigiamo kooperatyvo veiklos planas apima ne tik bendrą pieno pardavimą, bet ir buliukų auginimą mėsai, kad jų nereikėtų iš Lietuvos išvežti. Labai svarbus kooperatyvo darbo baras bus ir bendras turimos technikos naudojimas, dirbtuvės, technikos servisas ir kita", - mintimis dalijasi V. Kiniulis.

Jis neabejoja, kad į kooperatyvą susiburs ir smulkūs, ir stambūs ūkininkai. „Nori kas ar nenori - kooperatyvų dabar tikrai daugės. Tai neišvengiama, nes visi rinkos dalyviai galvoja apie išlikimą", - neabejoja ūkininkas.

Anksti kėlęs ir anksti vedęs...

Vaidotui dar tik 45 metai, sūnui Valdui - jau 23 metai, Nerijui - 21. Su sūnumis jie jau ir žemę atskirai valdo - tėtis turi 160, sūnūs - 90 hektarų. Abu sūnūs studijuoja mechanizaciją Lietuvos žemės ūkio universitete. Valdas jau magistrantūroje, o Nerijus - trečio kurso studentas.

„Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi", - juokiasi Vaidotas, džiaugdamasis, kad visa jų šeima jauna ir jaunatviška. To paties jis linkėtų ir sūnums, kurie, pasak tėčio, jau beveik vėluoja žmonų ieškoti. Tėtis didžiuojasi, kad vaikai nuo mažens įprato prie darbų ir dabar, grįžę iš mokslų, mielai išleidžia tėvus atostogų. „Praėjo nemažai laiko, kol jau abu su žmona kartu galime atostogauti, ramiai palikdami ūkį sūnums", - džiaugiasi šeimos galva.

V. Kiniulis neabejoja, kad sūnūs įsikurs ir plėtos ūkio veiklą kartu su tėvais. Paklaustas, ar išsivers visi iš dabartinio pieno ūkio, atsako, kad „jei reikės, plėsimės, jei reikės, imsimės kitų darbų, nematau jokių problemų. Gyvenimas niekad nestovi vietoje, reikia tik noro, išeitį visada rasi", - įsitikinęs šeimos galva. Pasiteiravus, kokią savo patirtį labiausiai norėtų perteikti sūnums, Vaidotas atsako, jog svarbiausia bet kokioje veikloje - ramus nuosaikumas. Jis pats taip elgiasi ir sūnums pataria - neskubėti, nesiblaškyti, ramiai viską apgalvoti, vertinti ir analizuoti, aiškiai žinoti, ko nori, o kaip savo norus įgyvendinti, patarti gali ir specialistai, kurių dabar Lietuvoje tikrai pakanka. V. Kiniulis džiaugiasi, kad šalies ūkininkų labui sėkmingai dirba dabartinė Žemės ūkio ministerijos valdžia, įnešusi daug naujovių ne tik į europinės paramos teikimo tvarką, bet ir daugelyje kitų sričių.

ŽŪM inf.