Kaunas. Sakoma, visos žolės valgomos, bet kai kurios tik vieną kartą. Kitaip tariant, su vaistiniais augalais reikia elgtis labai apdairiai ir atsargiai, kad vietoj vaistų jos netaptų nuodais. Tokia mintis vakar buvo akcentuota VDU Kauno botanikos sode vykusiame seminare.

Seminaras „Šiuolaikinių mokslo žinių apie vaistinių (aromatinių)  augalų tyrimus ir racionalų panaudojimą sklaida" - 21-osios tradicinės tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Žmogaus ir gamtos sauga 2015" dalis. Seminaro vadovė prof. Ona Ragažinskienė priminė, kad nuo seno augalai naudojami žmonių sveikatai stiprinti, o žinios apie gydomąsias vaistažolių savybes atėjusios iš prosenelių ir proprosenelių.

„Viską reikia užsidirbti, sveikatą - taip pat. Ką mes valgome ir geriame šiandien, tokia bus mūsų sveikata po 20 metų", - pabrėžė profesorė Ona Ragažinskienė

Kartu ji sakė nerimaujanti, kad neretai iš televizijos laidų sklinda tokios nesąmonės, kad jų paklausius ir tuos patarimus pradėjus taikyti savigydai, vargu ar besulauktum šviežių bulvių. „Daug tikimės iš rengiamo Sveikos gyvensenos įstatymo", - sakė O. Ragažinskienė, vildamasi, kad galbūt tai sustabdys plūste plūstančius jokio mokslinio pagrindo neturinčius neva sveikos gyvensenos patarimus.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė, pasakodama apie vaistažolininkystės etninį paveldą Lietuvoje, priminė seną posakį, kurį sakydavo žmogui susirgus: „Tu tik pratrauk iki šviežios žolės, o tada jau gyvensi". Tai liudija, kad nuo seno žinota, jog pirmosios žolės ir brinkstantys pumpurai yra vitaminų šaltinis.

Seminaro dalyviai pranešimų klausėsisusidomėję ir turėjo ne vieną klausimą lektoriams

Visuotinio žolių pažinimo pagrindus turėjo kiekvienos šeimos motina, o specialiosios žinios apie žoles buvo žolininkių, raganų, užkalbėtojų sfera. Ypatingų žinių apie žoles turėdavo sukaupusios ir pribuvėjos. Beje, tikėta, kad vaistininkas (žolininkas) savo žinias gali perduoti tik vienam patikėtiniui, o kai jau perduodavo, nebetekdavo galių gydyti.

Prie kiekvienos sodybos žaliuodavo gėlių darželis, kuriame kampelis būtinai buvo skiriamas prieskoniniams ir vaistiniams augalams. Kiekviena šeima turėdavo savo kasdienio naudojimo žolių arsenalą. Šeimininkės žinodavo, kokia žolė prie kokio patiekalo tinkamiausia. Tarkime, varškės virškinimą pagerindavo peletrūnu, mėsos - čiobreliu.

„Prie sodybos augindavo diemedį, kad saugotų nuo uodų, ajerų nuoviru plaudavo plaukus, kad šie gerai augtų ir žvilgėtų, kadagių šakelėmis smilkydavo namus, kad būtų sunaikintos bakterijos", - senolių išmintį priminė Gražina Kadžytė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas pabrėžė, kad senosios vaistininkystės žinios vis plačiau taikomos šiuolaikinėje medicinoje. Imamasi išsamių tyrinėjimų įvairioms teorijoms pagrįsti - tarkime, kad panašus gydo panašų: geltonos spalvos žiedai - kepenims, raudonos - kraujo ligoms gydyti, duriantys augalai - duriantiems skausmams malšinti.

„Jau pradedu tikėti, kad augaluose yra veikliųjų medžiagų", - juokaudamas prisipažino Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas

T. Mekas priminė senovės gydytojo ir filosofo Avicenos augalų suskirstymą į šiltus - šaltus ir drėgnus - sausus. „Tai daugiau filosofinis skirstymas. Mokslui įdomu, ar galima analizės metodais tai patvirtinti. Principas - priešingas gydo priešingą. Tarime, karščiuojant reikia duoti šaldančio augalo. Kinijoje pastaraisiais metais daromi didžiuliai tyrimai, siekiant pagal šiuolaikinius metodus įvertinti senosios medicinos patarimus", - pasakojo T. Mekas nuogąstaudamas, kad kinai ir šioje srityje gali gerokai aplenkti europiečius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Nijolė Savickienė išsamiai paanalizavo siauros srities - kvėpavimo ligoms gydyti vartojamų augalų - savybes. Kosėjimo refleksą gali sukelti apie 200 virusų, be to, jis gali būti neurogeninės kilmės. Augalai kosuliui gydyti pasirenkami pagal biologiškai aktyvius junginius - žiūrint, kokio poveikio reikia.

Tarkime, polisacharidai (jų yra tūbėse, gysločiuose, islandinėse kerpenose) mažina receptorių dirglumą - numalšina neproduktyvų gerklinį kosulį. Kartieji iridoidai (jų yra puplaiškiuose, pelynuose) turi priešuždegiminį poveikį. Flavonoidai (beje, nėra augalo, kuris jų neturėtų) veikia antiseptiškai, aktyvina kraujotaką. Kvapiosios medžiagos terpenoidai (jų yra čiobreliuose, raudonėliuose) veikia antiseptiškai. Titerpeniniai saponinai (raktažolės, gebenės) normalizuoja gleivių klampumą, šalina gleivių stazę ir t.t.

Profesorė pabrėžė, kad vaistažolėse esančios veikliosios medžiagos poveikio stiprumu niekuo nenusileidžia, o dažnai net lenkia cheminius vaistus. Tarkime, timolio antibiotinis aktyvumas 25 kartus didesnis negu fenolio. Todėl perdozuoti vaistažolių yra labai pavojinga.

„Vaistažoles būtina dozuoti itin tiksliai. Visada geriau mažesnė koncentracija, negu didesnė. Universali taisyklė - šaukštas vaistažolių pusei litro vandens," - pabrėžė profesorė Nijolė Savickienė

Norintys daugiau sužinoti ir išmokti atpažinti vaistinius augalus, visada laukiami Kauno botanikos sodo Vaistinių, prieskoninių ir medingųjų augalų kolekcijoje. Čiaaugalai suskirstyti farmakognostiniu principu pagal biologiškai veikliuosius junginius: alkaloidus, glikozidus, polifenolius, eterinius aliejus, polisacharidus, vitaminus ir kitas biologiškai veikliąsias medžiagas. Vaistinių augalųkolekcijoje auginamos 470 augalų rūšys.

MŪ inf.