Šilalės r. Stasys Blinstrubas po studijų Didžiojoje Britanijoje ir darbo prestižinėje tarptautinio verslo vadybos įmonėje grįžo į gimtinę ir ėmėsi ūkininkauti. Per kelerius metus energingas vyras tėvų įkurtą ūkį kelis kartus išplėtė ir modernizavo, bet kartu tęsia ir tėvo Stanislovo kadaise pradėtą puoselėti žolių sėklininkystę.

Šiauduvoje Zita ir Stanislovas Blinstrubai su sūnumi Stasiu yra įregistravę tris ūkius, bet dirba bendrai. Mamos sritis – ūkių buhalterija, finansai, tėvas atsakingas už agronominius sprendimus, o sūnui tenka organizaciniai, vadybiniai reikalai, plėtros ir technikos klausimai. Ūkiuose dirba dar keturi samdomi darbuotojai.

Kiekvienas ūkis turi savo kryptį: vienas – javų, rapsų ir sėklinių žolių, kitas – ankštinių augalų (pupų, žirnių), trečias – kmynų. Bendri pasėlių plotai šiuo metu perkopė 800 ha, nors prieš kelerius metus tėvų ūkis neužėmė nė 200 hektarų.

„Plėtėmės ir dėl to, jog siekėme, kad būtų ekonomiška, norime visiškai išnaudoti technikos pajėgumus“, – sako Stasys.

Per kelis dešimtmečius pasitaikė ir sunkesnių periodų, kai rinkoje žolių sėklų paklausa krito, tačiau šios mėgstamos srities Blinstrubai neatsisakė, o dabar į ją vis daugiau gilinasi ir į ūkininkavimą pasinėręs sūnus.

Ūkis turi oficialų sėklininkystės ūkio statusą. Auginamos eraičinsvidrių, tikrųjų eraičinų, daugiamečių ir vienmečių svidrių, motiejukų, raudonųjų ir baltųjų dobilų sėklos.

Sėkliniai žolių pasėliai ūkio sėjomainoje užima 20–30 procentų. Kai kurias daugiametes sėklines žoles galima auginti ir trejus, ketverius metus.

Giria lietuviškas veisles

Beveik visos ūkyje auginamos žolių veislės lietuviškos, pavyzdžiui, eraičinsvidrės Punia, tikrieji eraičinai Alanta, daugiametės svidrės Alduva, motiejukai Dovas, raudonieji dobilai Vyčiai ir kt.

Pradinę dauginamąją veislinę medžiagą Blinstrubų ūkis gauna iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto, už veisles sumoka licencinį mokestį.

„Labai palaikome lietuvišką žolių selekciją, nes tikrai matome skirtumą tarp mūsiškių ir užsienietiškų veislių. Nors yra derlingesnių įvežtinių veislių, bet pagal atsparumą ligoms, iššalimui, iššutimui vietinės pranašesnės. Esame išbandę įvairių užsienietiškų veislių ir kalbame iš patirties“, – pabrėžia ūkininkas.

Užaugintas įvairių veislių sėklas ūkis paruošia iki galutinio produkto – sutaruotas, su etiketėmis, su Valstybinės augalininkystės tarnybos išduotais sertifikatais parduoda pievas, ganyklas atsinaujinantiems ūkininkams. Dalį sėklų nuperka didelės sėklininkystės įmonės, dažniausiai – eksportui.

Stasys pasidžiaugia selekcininkų pasitikėjimu – ūkis gauna aukščiausios kategorijos pradinę dauginamąją veislinę medžiagą ir ruošia vadinamosios superelitinės kategorijos žolių sėklas. Jos tinka toliau dauginti kitiems sėklininkystės ūkiams.

„Yra labai aukšti daigumo, švarumo standartai, mums pavyksta juos pasiekti“, – sako augintojas.

Kvepiantys kmynų pasėliai – ir bitėms   

Kmynus, kaip ir sėklines žoles, Blinstrubai augina daug metų. Šiemet pirmamečių ir antramečių kmynų plotas ūkyje siekia apie 50 ha, auginama lietuviška veislė Gintaras. Seniau juos sėjo vienus, dabar dvimečiai kmynai įsėjami kaip įsėlis į kitus augalus, labiausiai pasiteisina – į žirnius, peliuškas ar pupas.

Kmynų derlingumas nepastovus. Vidutiniškai išeina apie 1 t/ha jau paruoštos produkcijos. Gana sunkus, imlus energijai ir laikui jų valymas. O šiaip kmynus auginti nesunku, nes jokių augalų apsaugos priemonių praktiškai nereikia.

Sūnus pabrėžia, kad tėvas yra ir bitininkas. Kai kmynai žydi, laukas jau iš tolo maloniai kvepia, o priėjus arčiau tiesiog dūzgia nuo bičių.

„Auginame ir rapsus, kur bitės taip pat lankosi. Nors juos labai puola kenkėjai ir dažnai tenka naudoti insekticidus, tėvas, jeigu reikia rinktis, purkšti ar ne, pirmenybę teikia bitėms ir nepurškia“, – paaiškina sūnus.