Plungė. Dar visai neseniai pieno ūkius šienavusi krizė neišgąsdino Dainos ir Vaido Raišučių. Šiuo sudėtingu laikotarpiu jie ryžosi modernizavimui ir plėtrai. Ūkininkų pasiryžimas ir pastangos nenuėjo veltui. Klestintis ūkis aukščiausiais balais buvo įvertintas ir konkurse „Metų ūkis".

Žemaičių Kalvarijoje ūkininkaujantis Vaidas Raišutis sako, jog net ūkininkavimo pradžia, kai nusprendė užsiimti būtent pienininkyste, susijusi su šiai žemės ūkio šakai sunkiais išbandymais.

Beveik prieš ketvirtį amžiaus su žmona Daina gyveno Klaipėdoje. Vaidas dirbo vairuotoju, Daina studijavo chemiją, vėliau dairėsi darbo mokykloje. Atrodytų, viskas jaunai šeimai klostosi palankiai. Tačiau abiem kirbėjo mintis, kad ne jiems toks tarp miesto mūrų užspeistas gyvenimas...

Traukė arčiau žemės

Abiejų akys ir širdys į Žemaičių Kalvariją krypo. Mat Vaidas čia gimęs augęs buvo, o klaipėdiškei Dainai vyro tėviškė taip pat sava tapo.

Dainos ir Vaido Raišučių veikla konkurse „Metų ūkis“ įvertinta aukščiausiais balais

V. Raišutis svarsto, jog žiemą mieste gal ir neblogai gyventi, tačiau pavasariui atėjus, žolei kaltis pradėjus, vis stipresnis noras sukirbėdavo arčiau žemės būti...

O dar kaip tik pasitaikė Žemaičių Kalvarijoje namą nusipirkti, prie kurio dar trys hektarai žemės buvo. Dar Vaido tėvai tiek pat perleido - jau visi šeši susidarė.

Iniaciatyvos ėmėsi žmona

Kadangi jo tėvai tuo metu šiokios tokios technikos turėjo, jis pats buvo labiau linkęs teikti paslaugas aplinkiniams smulkiems ūkininkams nei ūkininkauti. Kaip prieštaringai beatrodytų, užsiimti pienininkyste miestietės Dainos iniciatyva buvo. Vaidas juokiasi, kad pirmoji karvutė, kurią žmona pati viena iš kaimynų nusipirko, jam nemaža staigmena buvusi.

„Išsirinko karvę pačiu didžiausiu tešmeniu. Dar nė melžti nemokėjo, bet su mano mamos pagalba išmoko. Tuoj man įsakymą davė didesnį tvartą įrengti. Netrukus dar keturias karves į namus parsivedė", - su šypsena apie žmonos „saviveiklą" pasakoja pašnekovas.    

Dabar svarsto, jog ūkininkavimo pradžia tikrai sunki buvusi, nes daugiau iš jaunatviško entuziazmo dirbo nei dėl pelno. Artimiausioj ateity tik investicijos į ūkį „švietė"... Tačiau abiem patiko gyvulėliai, kaimiškas gyvenimas.

Uošvio įžvalgumas ūkininkavimą palengvino

V. Raišutis pabrėžia, jog jei ne žmonos tėvo Alvydo Jonušo įžvalgumas, būtų buvę dar sunkiau. Uošvis, kad ir miesto žmogus, kolūkiams byrant su fermų, kitų pastatų griovimu, dalijimusi po plytą negalėjo susitaikyti. Ėmė ir nusipirko už investicinius čekius dvi didžiules, apynaujas fermas. Pastatus išsaugojo ir jauniesiems ūkininkams perleido.

Vaidas įsitikinęs, jog tai nemažai įtakos turėjo, kad didelių įsiskolinimų bankams iki šiol pavyko išvengti. Kadangi pastatais rūpintis jau nebereikėjo, investuoti galima buvo į gyvulių pirkimą, įrangos įsigijimą.

Pieno ūkis „gimė" per pieno krizę

Tuomet daugeliui pieno ūkius turinčiųjų rankos sviro dėl mažų pieno supirkimo kainų. Tačiau Raišučiai kažkaip intuityviai patikėjo šios žemės ūkio šakos perspektyva. Be to, kai kiti pienininkystę meta, karvutes  nebrangiai galima įsigyti. Aišku, jei nebijai rizikuoti...

Ūkį įregistravo 2000 metais. Apie 15 karvių turėdami dar jas melžė rankomis, tačiau ūkio modernizacijos klausimas jau buvo pribrendęs. „Dviese perpus bandą pasidalindavom ir melždavom. Po kokias septynias karvutes dar visai lyg ir nieko.Tačiau kai žmona į sesiją savatei išvažiuodavo, vienam gana sunku būdavo", - prisimena V. Raišutis. Sako, jog nepraleido galimybės dalyvauti specialioje programoje ir įsigyti melžimo agregatus. 2004-2006 metais pasinaudojo galimybe gauti europinę paramą vykdant Pieno ir Nitratų direktyvas.

Šiuo metu turi 74 melžiamas karves, iš viso su prieaugliu laiko apie 150 galvijų. Žemės dirba bei ganykloms naudoja per 120 ha - 70 ha nuosavos ir 80 ha nuomojamos. Dirbama žemė gerokai išsibarsčiusi, nuo Žemaičių Kalvarijos apie 10 km spinduliu atstumu nutolusi, taigi pašarų ruošos, javapjūtės metu šiokių tokių nepatogumų iškyla.

Ūkininko svajonės krizė nesugriovė

Taip jau sutapo, jog svarbiausius sprendimus Raišučiams tenka priimti, kuomet pienininkus nelemtoji krizė ištinka. Dilema iškilo ir 2015 m., kuomet buvo patvirtintas jų rengtas projektas melžimo robotui įsigyti.

V. Raišutis prisipažįsta, jog melžimo robotas buvo jo gyvenimo svajonė. Domėjosi juo nuo 2011 m. - po parodas važinėjo, su Vakarų Europos ūkininkais konsultavosi. Pagaliau nusprendė rengti projektą europinei paramai gauti. Belaukiant patvirtinimo, juodos dienos pienininkams vėl atėjo. O čia šast - ir gauna žinią, kad projektas „palaimintas".

„Visaip svarstėm, dėliojom. Vis tik ryžomės pasinaudoti parama, savų lėšų investuoti. Apsisprendimą gal kiek palengvino tai, jog bankams nebuvome labai įsipareigoję, skolos pečių neslėgė", - sako ūkininkas. Praeitais metais paleido į darbą melžimo robotą, o kitas projekto etapas buvo žemės dirbimui skirtos technikos atnaujinimas.

Atostogų išleido... melžimo robotas

Kaip pasikeitė ūkininkų gyvenimas „įdarbinus" savo ūkyje robotą? „Labiausiai slėgdavo tai, kad kartu su šeima kur nors paatostogauti, pailsėti niekaip negalėjo išvykti. Nusibodo po vieną ilsėtis. Šiemet pirmą sykį kartu pakeliauti galimybė atsirado", - atsidžiaugti kompiuterizuotu pagalbininku negali V. Raišutis. Tuo labiau, kad yra aktyvaus poilsio šalininkas - priklauso Žemaitijos baikerių klubui „Ašviniai", motociklu po Europą keliauti mėgsta. Po Lietuvą keliaudamas neaplenkia kituose šalies regionuose gyvenančių bičiulių ūkininkų, jų ūkius apžiūri, sava patirtimi pasidalija. 

Ilgus metus dviese su žmona šeimos ūkį kėlė. Vaidas sako, jog tik pastaraisiais metais atsirado finansinė galimybė samdyti darbuotojus. Ūkyje šiuo metu įsteigti du etatai. Džiaugiasi, kad su darbuotojais pasisekė. Dabar pačiam daugiau laiko prie žemės ūkio technikos darbuotis lieka.

Paramą galėtų atstoti pieno supirkimo kaina

Neslepia 42 metų ūkininkas, kad galvoje neretai mintis apie ūkio perdavimą vaikams šmėkšteli. Vyresnieji - studentė Vaiva ir penkiolikmetis Arnas - į žemės ūkį nelinksta. Vaidas sako, kad viltis abu su žmona dedantys į mažąją šešiametę Simoną. „Vyresnieji matė daugiausia tik tai, kaip sunkiai dirbom. Gal matydama, kad sėkmė per darbą ateina, Simona užaugusi nenutols nuo ūkio", - viliasi ūkininkas.

Jo manymu, pieno supirkimo kainos, kad ir pakilo kiek, bet ūkininkams tenka mažiausia dalis. „Supirkėjai, perdirbėjai deklaruoja, kad viskas brangsta. Taigi brangsta ir mums, bet pieno supirkimo kainos kyla labai lėtai. Jei jos būtų realios, atitinkančios investicijas į ūkį, pienininkams gal jokių europinių paramų nebereikėtų", - įsitikinęs V. Raišutis.

MŪ inf.