Alytaus r. Punios seniūnijoje, Kružiūnų kaime, ūkininkaujančių Dalytės ir Romo Kisleravičių ūkis - tarp geriausiųjų. Konkurse „Metų ūkis" šiemet jam skirta pirma vieta. 76 hektarus žemės dirbantys ūkininkai mano, jog ne dirbamų plotų dydis lemia ūkininkavimo sėkmę, o požiūris į žemę, pastangos visus darbus atlikti laiku.

Ūkininkai verčiasi augalininkyste - sėja žieminius, vasarinius kviečius, miežius, avižas, žirnius. Anksčiau ir bulvių sodindavę, tačiau jau senokai jų atsisakė. Blaškytis dėl įvairovės jie nėra linkę - jau praėjo tie laikai, kuomet vis bandė, eksperimentavo. Turi pasirinkę keletą kultūrų, kurias kasmet sėja, taikydami sėjomainą, apie dirvožemio gerinimą galvodami. Dėl to ir techniką komplektuoja pagal auginamas kultūras.

„Jau geriau specializuota technika konkrečioms kultūroms, nes taip našiau. Pradedant plūgu ir baigiant kombainu viskas turi būti suderinta. O jei padargas universalus, našumas ne tas. Čia kaip ir žmogus. Jei kas giriasi, kad viską žino, greičiausiai nelabai ką teišmano", - aiškina savo požiūrį R. Kisleravičius.

Dalytė ir Romas Kisleravičiai

Kad ir pripažinti ūkininkai vienais iš geriausių, pats R. Kisleravičius teigia, jog jų ūkis tikrai nėra kažkoks išskirtinis. „Kad ir mūsų rajone aplinkui daug gerų ūkininkų. Tiek smulkesnių, tiek stambių. Kartais ne visai gerų atsiliepimų didieji ūkiai sulaukia, tačiau reikia pripažinti, kad jie pirmieji visas naujausias technologijas išbando. Maži ūkiai tikrai nepajėgtų koja į koją su pažanga eiti", - svarsto pašnekovas.  

Į žemės ūkį - lėtai, bet užtikrintai

Ūkio įregistravimas 1997 metais šeimai nebuvo lemtingų apsisprendimų rezultatas. R. Kisleravičius pasakoja, jog iki tol jau penkerius metus po truputėlį ūkininkavo, nes 14 ha giminė buvo jau susigrąžinusi. Tuometinę Žemės ūkio akademiją buvo baigęs, mechanikos inžinieriaus specialybę įgijęs.

„Nusipirkome traktoriuką, taigi ir artimiesiems kažkaip jau buvo aišku, kur linkstu. Dėdės, tetos savo žemes perleido", - mena jis. Svarsto, kad nors darbus Alytuje su žmona turėjo, savo verslas atrodė patikimiau. Net tuo atveju, jei ir nepasisektų, kaltinti tektų tik save.

Tiesa, valdišką darbą Romas iki šiol dirba - vadovauja Alytaus priešgaisrinės apsaugos tarnybai. Tačiau tikina, jog pagrindinės šeimos pajamos vis tik iš žemės ūkio atplaukia.

Žmona Dalytė, ilgus metus prekybininke dirbusi. Be jos Romas neįsivaizduoja ūkininkavimo. Kokių tik pareigų ji ūkyje neturi - ir direktorė, ir vadybininkė, ir tiekėja, ir paprasta darbininkė. Mat viską šeima savo pajėgomis atlieka.

„Jei nori samdyti darbuotojus ir gerus darbinius santykius su jais turėti, turi ir mokėti normaliai. O kai ūkis nedidelis, susitvarkome patys ir nuo papildomų išlaidų apsisaugome", - sako ūkininkas.

Viskam savas laikas

Paklaustas, kas gi, jo manymu, labiausiai lėmė, kad nedideliame ūkyje ūkininkaujadami sugeba ne tik pragyvenimui uždirbti, bet ir būti tarp pažangiausių šalies ūkių, R. Kisleravičius nedvejodamas atsako, kad ūkio darbų planavimas turi itin didelę reikšmę.

Juokauja, jog nemažai į techniką investavus, nori nenori turi ir šiuolaikiškai, moderniai, ir pelningai dirbti. To pavyksta pasiekti labai kruopščiai planuojant visus darbus.

„Negali nei su sėja, nei su javapjūte vėluoti, nes tai vienareikšmiai reikštų nuostolius. Labai daug sutaupai ir trąšas, kitą chemiją naudodamas pagal griežtas technologijas. Būtent tokį kiekį, kiek reikia, būtent tam ar kitam augalui ir tuo laiku, kad priemonė būtų naudingiausia", - kalba apie pagrindines savo ūkio strategijas žemdirbys.

Neslepia R. Kisleravičius, jog piktinasi išgirdęs kaltinimus ūkininkams dėl aplinkos teršimo: „Trąšų juk neberiam be saiko, kaip apie mus kalba, atseit žemdirbiai visus upelius, melioracijos griovius chemija užteršia. Iš tikrųjų ji tokia brangi, kad taip taikai, jog gramus skaičiuoji. O kaip kitaip? Per dešimtis, šimtus hektarų susidaro nemenkos sumos".

Trūksta žinių ir bendruomeniškumo

Ūkininkas sako, kad šiais laikais, kuomet su naujausiomis technologijomis suspėti koja kojon norėtųsi, žinių apie žemdirbystę labiausiai trūksta. Gilina žinias seminaruose, naudingos medžiagos randa literatūroje, entuziastingai taiko savo ūkyje mokslininkų, patikimų konsultantų patarimus. Tačiau mano, kad žinių stygius - ne jo vieno, bet visos Lietuvos ūkininkų problema. Mat mums atgavus neprikausomybę reikėjo visko mokytis, beveik nuo nulio pradėti.

„Sovietiniai laikai buvo beveik pavyzdys, kaip negalima elgtis su žeme. Galima sakyti, kad net padargai ir tie buvo kuriami daugiau žemės gadinimui. Gero, kad ir buvo kas, nedaug - iš esmės lėmė šeimininkiškumo, atsakingumo nebuvimas", - ūkininkas mano, kad ir derliai dabar nepalyginamai didesni ne tik dėl technologijų, bet ir dėl kitokio, atsakingesnio požiūrio.

Tuo tarpu Vakarų Europos ūkiai iš kartos į kartą šimtmečiais perduodami, o patys ūkininkai jau nuo vaikystės daugelį dalykų net pasąmoningai įsisavina. „Kaip koks instinktas jiems išsivysto", - sako vyras.

Jis neabejoja, kad ir bendruomeniškumo, kooperacijos stygius tarp mūsų šalies ūkininkų stringa tarsi pagalys į jų pačių vežimą. „Be kooperacijos iš tikrųjų niekur nenueisim. Kažkaip dar nesubrendom taip, kad galėtume vienas kitu pasitikėti, įforminti teisiškai kooperatinius santykius. O juk visas pasaulis taip dirba. Pelningumas, konkurencingumas būtų kitoks. Yra tik kooperacijos užuomazgos", - nuomonę išsako R. Kisleravičius ir priduria, jog kooperacija gali būti ne tik tarp ūkių, bet ir tarp valstybių. Kad ir Baltijos šalių ūkininkai galėtų susikooperuoti.

Savos ir nuomojamos žemės neišskiria

Dirvožemio gerinimui skiria didelį dėmesį. Ne tik dėl to, kad vidutinio derlingumo jo dirbamos žemės. Mat yra įsitikinęs, jog vienadieniškumas žemės ūkyje - pagrindinis žemės ūkio priešas.

Nuosavos žemės turi 16 ha, o kitus 60 ha nuomoja. Tačiau R. Kisleravičius teigia žemės niekuomet neskirstantis pagal priklausomybę, kuomet dirvožemio gerinimo darbus planuoja. Atlieka dirvožemio tyrimus ir pagal juos žiūri, kur ko trūksta. Pavyzdžiui, šiemet visas dirvas, kurių rūgštingumas normas viršijo, kalkino.

Kasmet žaliajai trąšai garstyčių pasėja. Tačiau svarsto, kad ankštinės kultūros - yra pagrindas. Žirnius, per daug nežiūrėdamas į gaunamą jų derlių, laiko pagrindine dirvožemio gerinimo priemone. Pupų nesėja dėl jų vėlyvos pjūties. Mat nedideliame ūkyje du trečdalius žemės užima žiemkenčiai, o sėjant pupas susijauktų sėjomainos grafikas.

Avys - daugiau dėl grožio...

Romas prisipažįsta, kad gyvenimo kaime, ūkininkavimo neįsivaizduoja be dviejų dalykų - be aplink sodybą ošiančių senų medžių bei naminių gyvuliukų. Jų ūkio puošmena tapo avytės. Apie 10 avių banda ganosi aplink namus. Nedidelė banda, nepramoninė, tačiau, pasak pašnekovo, skrupulingai prižiūrima.

„Gal kas įsivaizduoja, kad užsiveisei bandą, paleidai į pievą ir viskas. Bet juk avys ne blusos, pačios nesiveisia. Joms priežiūros reikia - dukart per metus kirpti, maisto papildų, vaistų duoti. Širdį skauda, kai pamatau didelę bandą avių, kurios nenukirptos, apleistos. Stebiuosi, kad tokių „ūkininkų" niekas nebaudžia. Juk vasarą tai tikras gyvuliukų kankinimas", - piktinasi pašnekovas.

R. Kisleravičius mano, kad avininkystė - perspektyvi sritis mūsų šalyje. Tačiau čia jau reikėtų specializuotis, kooperacija taip pat labai praverstų.

MŪ inf.