Rokiškio r. Bronislovo Gimbuto ūkio kryptį lėmė vietos sąlygos - dirvožemiai čia mažo našumo, todėl tenka auginti rugius, kvietrugius, avižas. Kad derlius duotų didesnių pajamų, ūkininkas pasirinko ekologinę žemdirbystę, o grūdus iki šiol eksportavo į Vakarų Europą.

Daug metų B. Gimbutas dirbo veterinarijos gydytoju vietos kolūkyje prie Pandėlio, vėliau perėjo į Kairelių kolūkį. Po to dar teko vadovauti ir įsikūrusiai žemės ūkio bendrovei. O kai viskas iširo, Gediškių kaime Gimbutų šeima įkūrė savo ūkį, kuriame darbuojasi jau trečias dešimtmetis. Diplomuotam veterinarui teko išmokti ne tik dirbti įvairia žemės ūkio technika, bet ir ją remontuoti. "Patiko gyvulius gydyti, patinka ir žemdirbystė," - sako Bronislovas.

Šeima nuosavos žemės neturėjo, todėl teko ją pirkti. Iš pradžių įsigijo 16 ha, nuo to ir prasidėjo ūkio kūrimas. Metams bėgant žemės plotai didėjo, kūrėsi ūkio gamybinė bazė.

Per visą ūkininkavimo laiką ūkis dalyvavo keliuose investiciniuose Europos Sąjungos remiamuose projektuose, kurie padėjo įsigyti naujos žemės ūkio technikos. O iš sukauptų lėšų palaipsniui buvo įsigyjama žemės. Pernai B. Gimbutas dirbo beveik 200 ha, iš kurių 170 ha - nuosava žemė.

"Aplinkui žemės nederlingos. Todėl galime auginti tik tokius augalus, kurie mažiau jautrūs žemių našumui, gali stabiliau derėti prastesniuose dirvožemiuose. O tokie augalai yra rugiai, kvietrugiai, avižos", - sako ūkininkas Bronislovas Gimbutas

Šiemet B. Gimbuto ūkio laukuose auginami žieminiai rugiai ir kvietrugiai, pavasarį pasėta avižų, vasarinių kviečių.

Ūkininkas šį sezoną pirmą kartą pasėjo ir naujos rūšies javų - dvigrūdžių kviečių. Šie vasariniai kviečiai panašūs į žieminius spelta kviečius, nes grūdai turi lukštus. Tokie dvigrūdžiai kviečiai paklausūs rinkoje.

Visų minėtų rūšių javai nelepūs, todėl jie tinka auginti mažesnio našumo dirvožemiuose. Be to, šie javai labiau tinka ir ekologinėms neintensyvioms technologijoms, kuomet nenaudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės, tręšiama tik natūraliomis trąšomis.

Pastaraisiais metais ūkininkas kaip pagrindinę žaliąją trąšą laukuose augina dobilus. Jie įsėjami į vasarinius, o kartais ir žieminius javus, po to kitąmet auginami iki rudens ir apariami. Dobilai, kaip pupinių šeimos augalai, dirvoje sukaupia azoto, palieka nemažai augalinės masės.

Paprastai taikoma tokia ekologinio ūkio sėjomaina: po dobilų rudenį pasėjami žieminiai javai, po to dvejus metus auginami vasariniai javai, į juos paskutiniais metais įsėjant dobilų įsėlį, kuris laikomas visus kitus metus.

Nederlingose vietovėse įsikūrusio ekologinio ūkio javų derlingumą daug lemia ne tik dirvožemiai, bet ir sezono klimato sąlygos. B. Gimbutas sako, jog yra pasitaikę tokių nepalankių metų, kai iš hektaro vos pavykdavo vidutiniškai prikulti vos po toną grūdų (dažniausiai taip atsitinka per sausras, nes lengvi dirvožemiai išdžiūsta greičiausiai). O būna, kad uždera vidutiniškai ir po 2-3 tonas. Ūkininkas prisimena, kad vieną vasarą iš 80 arų laukelio prikūlė pilną kombaino bunkerį rugių - taigi, iš viso 3 tonas. Toks derlius nederlingų žemių statusą turinčiame ūkyje jau laikomas bemaž rekordiniu.

Praktiškai visą ekologinio ūkio derlių B. Gimbutas per tarpininkus parduoda į užsienį. Eksportuojami rugių, kvietrugių, avižų, kviečių grūdai. Jis stengiasi realizuoti išvalytus ir sausus grūdus, tuomet jų kaina būna aukštesnė.

"Kokybiškus grūdus lengviau realizuoti", - sako ūkininkas. Tiesa, jis priduria, kad pernykščio derliaus ekologiškų grūdų kaina, palyginti su ankstesniu pardavimo sezonu, buvo kritusi net 80-čia eurų už toną. Tai - tikrai nemaži praradimai. Tokie kainų svyravimai rinkoje kelia nerimą dėl ateities, nes ūkiui sudėtinga planuoti pajamas ir išlaidas.

Ūkininkas pastebėjo, kad pastaraisiais metais ekologiškų grūdų supirkimo kainos svyruoja netgi labiau negu įprastų javų. Supirkėjai teigia, kad tam įtakos turi situacija kitose šalyse - kiek ir kokių ekologiškų grūdų užauginama.

Ūkio, turinčio ekologinį statusą, pajamas papildo ir išgyventi padeda gaunamos išmokos. B. Gimbutas ekologinio ūkininkavimo atsisakyti nežada: "Šitiek įdėta darbo, būtų gaila viską mesti. Tiek metų auginame produkciją be chemijos, tikrai nenorėčiau dabar pradėti ją naudoti savo laukuose", - sako žemdirbys.

Visą straipsnį skaitykite gegužės mėn. žurnale "Mano ūkis"