Rokiškis. Ūkininkų Šedžių ūkyje triūsia dvi kartos. Nors žemės nėra derlingos, mišrų ūkį išlaikyti rentabilų leidžia neblogai derantys javai ir rapsai, o štai lūkesčiai dėl pieno perdirbimo nepasiteisino.

Apie 600 ha žemės turintys ūkininkai (Petras Šedžius ir jo sūnus Almantas su žmona Adriana) augina kviečius, rapsus, grikius, gamina bioetanolį ir biodyzeliną. Būtent šios veiklos ūkyje pelningos. Nors Šedžių banda (180 karvių, iš kurių 160 - melžiamų) produktyvi (vidutiniškai iš karvės primelžia 7 t pieno), o žaliavą jie perdirba, gyvulininkystė ūkyje apčiuopiamos finansinės naudos neatneša. „Tačiau jei nebeliks gyvulių, nuskurdinsime žemę", - sako Almantas Šedys, kuriam rūpi ūkininkavimo perspektyva.

Pašnekovo žodžiais, 2008 m. kritus pieno supirkimo kainoms, gyvenimas privertė imtis pieno perdirbimo. Žemės ūkio ministerija tuo metu tikino, kad iš perdirbimo galima gerai užsidirbti, bet Šedžių ūkyje tai nepasitvirtino. „Esame valstietiško būdo, dabar nesinori atsisakyti. Tačiau lūkesčiai buvo didesni", - neslepia Almantas.

Prieš metus Šedžių ūkis tapo pirmuoju šalyje, gavusiu išskirtinės kokybės pieno produkcijos gamintojo sertifikatą. Apčiuopiamesnio pelno neatneša ir tai, kad ūkyje gamina produkcija žymima „Kokybės" ženklu.

Vartotojams rokiškėnai siūlo platų asortimentą - 30 skirtingų ūkyje gaminamų pieno produktų. Tai trijų rūšių desertinė varškė (su razinomis, šokoladu, želė), desertinis sūris, grietinė, grietinėlė, išrūgos, keptas saldus pieno sūris, lydytas sūrelis, įvairūs jogurtai ir kt.

„Rokiškis - toli nuo didžiųjų miestų, kuriuose yra rinka. Ūkininkui atstumai labai svarbu, nes sugaištama daug laiko, produktams realizuoti reikėtų samdyti žmogų. Tačiau samdomiems darbuotojams mažiau rūpi darbo rezultatas", - samprotauja pašnekovas.

Ūkininkas džiaugiasi, kad ėmęsis perdirbimo, blaiviai žiūrėjo į investicijas, stengėsi viską daryti taupiai: surado meistrą, kuris trečdaliu pigiau pagamino puodus, ūkio būdu pasistatė pieno perdirbimo cechą. Brangiausias pirkinys buvo automobilis produkcijai gabenti ir prekiauti.

„Dalį įrangos jau buvome įsigiję savo lėšomis. 2013 m. pabaigoje patvirtino 2011-aisiais pateiktą paraišką pagal projektą, skirtą pieno perdirbimui ūkyje. Jo vertė 2 mln. litų, o finansavimo intensyvumas - 70 proc. Pirmą kartą rengėme tokį stambų projektą, nesitikėjome teigiamo atsakymo, buvome nusiteikę pesimistiškai", - prisipažįsta rokiškėnas, įgyvendinantis projektą.

Pastarųjų metų ūkininkavimas Šedžiams primena amerikietiškus kalnelius. Po geros žinios iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) sekė nesėkmių virtinė. Iššalo 250 ha žieminių kviečių ir 70 ha pernai užsėtų pievų. Šienapjūtė buvo kuklesnė - pavasariniai karščiai be lietaus nualino žolę.

„Padėtis liūdna, metai bus sudėtingi. Jei anksčiau pašarų užtekdavo iki rugsėjo-spalio, šiemet pernykščius baigėme birželio viduryje, nes prasti buvo ir praėjusieji metai", - susirūpinimo neslepia A. Šedys.

Tai, kad pasisekė ir antrą kartą, didelio džiaugsmo ūkininkui nekelia. NMA patvirtino 1,3 mln. Lt vertės 2013 m. pabaigoje rengtą projektą, kurio esmė - 15 proc. padidinti sąlyginių galvijų skaičių. Galvos skausmą šiuo metu kelia klausimas, kuo reikės šerti bandą?

MŪ inf.