Kaišiadorys. Darius Kašelionis yra vienas iš tų ūkininkų, kurie galvoja atsisakyti pieno ūkio. Kiekvieną pavasarį išgindamas karves į pievas sako, kad rudenį į tvartą jos negrįš. Tačiau vis dar grįžta.

Mišrų ūkį turintis Lapainios (Kaišiadorių r.) ūkininkas D. Kašelionis atvirai kalba apie sunkią vidutinio pieno ūkio padėtį ir miglotas perspektyvas. Gamybos savikaina nepadengia išlaidų, pieno ūkio nuostolius šiuo metu kompensuoja grūdai.

„Sunku rasti pieno ūkio privalumų, bet jis dar gyvuoja“, – konstatuoja Darius. Nuo drastiško sprendimo jį sulaiko mintis, kad augalininkystė ir pienininkystė yra viena kitai reikalingos šakos, taip pat rūpestis darbuotojais, juk ūkyje dirba 4 patikimi žmonės ir vadovas nenori iš jų atimti darbo vietos.

D. Kašelionio valdos – 50 melžiamų karvių, per 550 ha dirbamos žemės ir ganyklų. Apie 130 ha yra nuosava, kita – nuomojama žemė.

Šį rudenį Dariaus Kašelionio ūkio karvės dar sugrįžo į tvartą, o kaip bus po metų, kol kas nežinia

Darius, įgijęs inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo verslo įmonėje, po to Kruonio seniūnu, kol 2007 m. perėmė tėvų ūkį su 20 karvių ir 40 ha žemės. Tapęs ūkininku bandą padidino iki 50 piendavių, tuo metu tai buvo normalus ūkis. Prieš 10 metų pagrindinės ūkio pajamos dar buvo iš pieno. Tačiau padėtis iš esmės pasikeitė, dabar be 100 karvių apie pelną, anot ūkininko, nėra ko svajoti. Nors ūkininkauja nenašiose žemėse, iš augalininkystės šiuo metu uždirba daugiau.

„Jeigu ne grūdai, pieno ūkis jau būtų numiręs. Padeda ir išmokos – tokia realybė“, – konstatuoja ūkininkas.

Jis nesiekia didelio karvių produktyvumo, per dieną ūkyje primelžiama po 500 l pieno. „Didindamas produktyvumą uždirbčiau turbūt daugiau. Bet ir taip kiekvieną dieną tam ūkeliui reikia pridėti, tad nekyla ranka dar daugiau investuoti, kai nesu tikras dėl pieno ūkio ateities, o apie investicijų atsipirkimą nėra kalbos“, – atvirai sako D. Kašelionis.

Gali būti, kad ateityje jis pasuks mėsinės galvijininkystės kryptimi, jau dabar kai kurias karves sėklina su mėsinių bulių sperma, žiūri, kaip auga veršeliai. Saugoti gyvulius skatina ir reikalavimas išlaikyti daugiametes ganyklas ir pievas.

D. Kašelionis yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys, priklauso Stebėtojų tarybai. Jis labai tikėjo šiuo  projektu nuo pat statybų pradžios. Pasak jo, vienas labai gerų kooperacijos dalykų yra optimizuoti pirkimai – kooperatyvui lengviau tartis, ūkininkams pigiau pirkti. Taip Darius sako sutaupantis sėkloms, trąšoms. Be to, už pieną visada atsiskaitoma laiku.

„Kooperatyve tikrai yra gerų dalykų, tik tikėjausi spartesnio ėjimo į priekį. Turėjau viltį, kad galėsiu išgyventi iš 30 karvių, bet ūkiai stambėja visame pasaulyje“, – reziumuoja D. Kašelionis.

Darius yra aktyvus ūkininkas, dalyvauja žemdirbių akcijose, visuomeninėje veikloje. Jo žmona Vilija pastebi, kad vyras viskuo domisi, skaito, seka visas žemės ūkio ir politikos naujienas, netyli ir kooperatyvo susirinkimuose. Gavęs įvairius dokumentus iš Lietuvos ūkininkų sąjungos, stengiasi teikti siūlymus.

Vilija Kašelionienė visada palaiko savo vyrą 

D. Kašelioniui sunku suvokti, kodėl pieno sektoriaus padėtis tik blogėja, nors jį remia ir ministerija, ir ES. „Gal todėl, kad tų pinigų mums nelieka. Didėja žmonių atlyginimai, kuras pabrango dvigubai, trąšos – 3,5 karto, o pieno supirkimo kaina – maža“, – svarsto ūkininkas.

Kol nepasikeis gamintojo ir parduotuvės už pieną gaunama dalis, tol, Dariaus teigimu, nieko nebus. „Nenormalu, kai ūkininkas gauna tik trečdalį parduotuvės gaunamos kainos. Mūsų dalis pieno kainos struktūroje turi būti didesnė“, – tvirtai teigia pašnekovas.

Labiausiai jis norėtų aiškumo, kad galėtų viską planuoti keliems metams į priekį, kad būtų daugiau stabilumo. Bet gyvena nežinodamas, kas bus už kelių mėnesių, todėl tokiomis sąlygomis negali investuoti ir prisiimti atsakomybės. Tai svarbiausios priežastys, dėl kurių ties pieno ūkiu parašytas klaustukas.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ gruodžio mėnesio numeryje