Lazdijai. Stebulių kaime ūkininkaujantis Mantas Jančiukas sako, jog turint mažą ūkį svarbiausia nepriklausomybė ir žinios, kad išvengtum klaidų, nepatirtum nuostolių, o gautum pelno. Avių ir triušių auginimas jam ir verslas, ir hobis.

Lazdijuose apsaugos firmoje apsaugininku dirbantis Mantas Jančiukas ūkininkauti pasirinko, kad kažkiek prisidėtų prie atlyginimo, be to, ūkininkavimas tapo hobiu. Prieš 12 m. pradėjęs nuo 3 ha, dabar ūkininkas darbuojasi apie 50 ha ūkyje, dalį žemės nuomojasi.

Pradžia buvo sunki, teko pradėti nuo nulio. Reikėjo gana daug investicijų. Svarbiausia, anot Manto, buvo įsigyti savą šienavimo, žemės dirbimo, sėjos techniką. „Naudojausi smulkaus ūkio parama. Dabar jau esu priklausomas vien nuo oro. Žinoma, norėtųsi dar daugiau atsinaujinti“, – sako ūkyje avis ir triušius auginantis ūkininkas.

Nusprendė grįžti prie triušininkystės

Triušius augino Manto prosenelis. „Augau su triušiais ir močiutės triušienos kotletukais. Nors jie buvo pabodę, žinojau, kad sveika ir užaugau sveikas. Tai yra pati sveikiausia mėsa vaikams“, – vaikystę prisiminė vyras ir toliau pasakojo, kad pirmuosius veislinius triušius nusipirko iš Lietuvos triušių augintojų. Tai buvo Didieji šviesiai sidabriniai, Prancūzijos avinai ir Vokietijos dėmėtieji milžinai. Dabar per metus atvedama daugiau kaip 200 triušiukų, šiuo metu auginama apie 100.

Dabar ūkyje 30 patelių, kurios veda dvi, kartais tris vadas per metus. Ūkininkas leidžia joms ilgiau pasiilsėti. Triušiukus laiko prie mamų kokį pusę mėnesio. Jie lengviau atpranta, kai būna vyresni. Jei būna didelė vada, didesnius atjunkina, o mažesnius palieka. Keičia patinus, kad būtų išvengta kraujomaišos.

Dabar Mantas augina Prancūzijos avinus, Didžiuosius šviesiai sidabrinius ir Belgijos milžinus. Su triušiais, pasak Manto, daug daugiau rankinio darbo nei su avimis. Reikia gardus valyti, žolę šienauti ir pašaro kelioms paroms nepridėsi. Kodėl daug triušių veislynų šeria vien šienu? Nes daug paprasčiau. Šieno tu turi pasiruošęs, o žolės reikia rytą vakarą prisipjauti. O kuo? Senoviniu dalgiu, nes kito varianto nėra. Nei žoliapjove, nei trimeriu nepripjausi, nes bus susmulkinta su žemėmis, ir triušiai neėda.

 „Geresnio varianto, kaip su dalgiu, nežinau. Ir greičiausiai, ir daugiausia prisipjauni. Tai ir atsisako senimas triušių, nebeturi jėgų. Ir dar reikia žolės turėti, kad būtų kokybiška, neperaugusi. Ji atstoja man kombikormą. Triušiai geriau auga su žole negu su kombinuotaisiais pašarais.

Sako – šlapia negerai. Duodu visokią. Ir nieko. Tik reikia įprasti, kiek jos duoti. Jei priversi didžiulį kalną, tai nesuėda. Žolė šunta, o tokios suės, bus blogai. Triušiai labai jautrūs pašarui. Jis turi būti kokybiškas, nesupelijęs“, – patirtimi dalijasi Mantas.

Ūkininkas pasakoja, kad mėsinių veislių triušius sudėtinga laikyti ant grotelių. Triušei nepasakysi, kurioje vietoje vesti. Jei atsives ant grotelių, triušiukas įkiš kojytes – pavojinga. Be to, didelėms veislėms ant pėdų nuo grotelių atsiranda nuospaudos. „Pas mane stalčiai. Išsiima visas turinys. Išvežu ir vėl pakloju šiaudų“, – pasirinktą laikymo būdą komentuoja Mantas.

Ūkininkas triušius gydo pats. Jam daug paprasčiau suleisti vaistus, nes triušiai jo nebijo. Net nesupranta, kas ten buvo. Dažniausios injekcijos nuo maro ir maksimatozės. Maras jau ne taip paplitęs Lietuvoje, o maksimatozę platina kraujasiurbiai, ypač uodai. Reikia stengtis apsaugoti nuo jų. Ant triušių tvarto durų yra tinklelis, kai daro tvarto išvalymą, Mantas nupurškia gardų rėmus.

Daugiausia dėmesio avių pašarui ir ganymui

Auginęs įvairių veislių avis, šiuo metu Mantas stengiasi gryninti sufolkus. Šias avis pasirinko ne tik dėl to, kad jam gražiausios. „Kai rinkausi aviną, rinkausi produktyvumą. Kad būtų geros mėsinės savybės, didelis prieaugis. Jis sufolkų – vienas iš didžiausių. Aš nelinkęs blaškytis. Juo labiau su tokiu kiekiu avių nelabai apsimoka, todėl stengiuosi dėti visas pastangas į vieną veislę“, – apsisprendimą komentavo ūkininkas.

Ūkininkas stengiasi gryninti sufolkų veislės avis

Mantas stengiasi kuo daugiau užsiauginti savų pašarų. Ganyklas atnaujinti kelerius metus bandė nuganant paskui privoluojant. Iš naujo peraria ir persėja tik ten, kur nebeaugina grūdinių augalų. Persėja su įsėliu, nes tada pašaras geresnis.

„Kai avys nuėda ganyklą, įsėju, privoluoju ir iš karto neganau. Kai sausringi metai, pagrindinis įsėjimas su liucerna. Pas mus kalnuose nenašios žemės, nelabai kas auga. Liucernų ilgesnės šaknys, tai jos auga ilgiau“, – pasakojo Mantas.

Anot ūkininko, įsėjus liucernos yra dvi medalio pusės. Jei avys bus labiau išalkusios, liucernos gali paskatinti putimą, todėl nereikia avių leisti į ganyklą ankstyvą rytą, kai žolynai rasoti.

Ganyklos plotas parenkamas pagal bandos dydį. Ganykliniu metu papildomai neduodama nieko. Nebent truputį grūdų norint prisijaukinti bandą. Tvartiniu laikotarpiu avys šeriamos sausu šienu ir šienainiu. Kol ėriukai neatvesti, grūdų ėriavedės gauna šiek tiek mažiau, o atvedus – daugiau. Visada avys gauna laižalų (druskos) ir vandens. Papildų Mantas neperka. Jo manymu, visas reikalingas medžiagas avys gauna iš grūdų, kurie yra daug pigesni ir sveikesni.

Nukentėjo nuo vilkų

Ūkininkas pasakojo, kad kartą parvažiavęs po bulviakasio nustebo pamatęs avis prie namų, o virš melioracijos griovio skraidančius kranklius. Kur jie – ten gaišena.  „Radau išdraskytą ėriaviedę. Atsisukau kamerą, pasižiūrėjau, kad 3 val. nakties parbėga avys į ūkinį. Prie jo įsižiebusi šviesa, matyt, vilkus pabaidė. Kai taip nutiko, man buvo labai neramu.

Esu pasiėmęs paramą, bandą įsipareigojęs didinti. Neišleidinėti naktį? Būna, kad vasarą jos eina ganytis 3 val. nakties, nes dieną karšta. Jei gyvulį uždarysi, kada jis ganysis? Ūkiniame pastate sukils parazitai, drėgmė, šutimas, kils pavojus gyvulių sveikatai“, – apie patirtą žalą prisiminė Mantas.

Ūkininkas, gavęs paramą, įrengė nuo vilkų apsaugančius elektrinius aptvarus.

„Lietuvoje tie aptvarai dar neišbandyti. Ar padės, pamatysime po kelerių metų, kai daugiau ūkininkų įsigys ir apsitvers. Avys išeiti nė nebando. Kad šitas tinklas – geresnė apsaugos priemonė už paprastą piemenuką – tai faktas. Aš turiu mintį aptverti kuo didesnį plotą, kad priėjęs vilkas, užuodęs avis, jų nematytų. O čia elektra. Gavęs per nosį, pakartoti nenorės. Įsigijau 2 km tinklo ir papildomus įrenginius – saulės bateriją, generatorių, akumuliatorių“, – apie investiciją kalbėjo Mantas.

Visą straipsnį skaitykite agroakademija.lt

MŪ inf.