Kėdainiai. Kai nori, viską suspėji, tereikia nusiteikti ir nesiskųsti, kad kažko trūksta ar kažkas blogai. Tokiais principais vadovaujasi Kėdainių rajono ūkininkas Arnas Volkavičius, spėjantis ne tik tvarkytis 150 ha ūkyje, bet ir dirbti ugniagesiu. 

Optimizmo A. Volkavičiui galima pavydėti. 26 metų diplomuotas agronomas visada su šypsena. Pasak jaunojo ūkininko, nereikia sukti galvos dėl gamtos reiškinių, tokių kaip sausra ar nesibaigianti kaitra. „Tiesiog imi ir darai tai, ką gali, o prieš gamtą ir jos iššūkius juk nepapūsi“, – sako ūkininkas. 

A. Volkavičius – trečios kartos ūkininkas. Jis prieš šešerius metus perėmė tėvo ūkį, o šis žemę paveldėjo iš savo tėvo. „Neturėjau kur trauktis. Kai su tėčiu pakalbėjome, kad jis norėtų dirbti ne vien ūkyje, pasišoviau patalkinti. Manimi patikėjo ir pasitikėjo. Tad šiandien jau skaičiuoju šešerius savarankiško ūkininkavimo metus. Žinoma, tėtis pataria, patalkina“, – sako jaunasis ūkininkas.

Arnas Volkavičius valdo 150 ha augalininkystės ūkį, šiemet augina rapsus, kviečius, kvietrugius, miežius ir žirnius. 

„Tikiuosi, kad derlius bus geras. Kiek užauginsim, tiek bus gana. Panašu, kad kaitra neturėtų labai pakenkti, nes prieš jai prasidedant augalai jau buvo padėję gerus derliaus pagrindus. Tačiau nenoriu prognozuoti, kol dar neturiu galutinių rezultatų. Maždaug po poros savaičių turėtume pradėti kulti žieminius rapsus, štai tada ir skaičiuosime“, – sako A. Volkavičius. 

Jis pasakoja, kad dar prieš kelerius metus vis bandė paeksperimentuoti, įvesdamas į sėjomainą daugiau narių: augindamas tai grikius, tai bulves. „Pernai bulvių auginau 2 ha. Derlius užaugo neblogas, bet ne taip lengva buvo jį realizuoti. Gal kiek koją pakišo karantino ribojimai. Tad nusprendžiau pasikliauti išbandytais ir patikimais žemės ūkio augalais“, – atviras A. Volkavičius. 

Kiek anksčiau dalis jo žemių buvo skirta ir cukriniams runkeliams, tačiau jų atsisakė susiskaičiavęs, kad be savos technikos pelno beveik nelieka. O štai žirniai kasmet neblogai dera. Ankštiniai augalai labai reikalingi sėjomainai dėl gebėjimo kaupti biologinį azotą. Dar iš studijų laikų Arnas žino, kad šiuolaikinės žemdirbystės sąlygomis ypač svarbus maksimalus biologinio azoto panaudojimas, nes tai padeda dirbti tvariai, mažiau naudoti sintetinių trąšų. 

Naujas iššūkis – ugniagesio gelbėtojo uniforma

Energingam ūkininkui jau kuris laikas kirbėjo mintis, kad be įprastų darbų reikia ir kitos veiklos imtis. „Negaliu nusėdėti vietoje. Susimąsčiau, kad reikia prasmingos veiklos. Taip nutariau įsijungti į ugniagesių gelbėtojų gretas. Mokiausi Vilniaus ugniagesių gelbėtojų mokykloje, o dabar įgytas teorines žinias taikau Kėdainių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Esu kursantas“֧, – sako A. Volkavičius. 

Darbas dar visai naujas ir, kaip pats sako, gaisro gesinti dar neteko, tačiau šioje tarnyboje nestinga ir kitokių iššūkių bei užduočių. Vaikinas sako matantis, kad, dirbant kas ketvirtą parą, laiko tikrai užteks ir ūkiui, ir suteikiant pagalbą žmonėms.

„Noriu būti naudingas ne tik duoną augindamas. Manau, kad tai pavyks. Labai smagu, kad patekau į gerą ugniagesių gelbėtojų kolektyvą. Jie patyrę, drąsūs, sumanūs, negaili patarimų. Dabar jau kaip jaunas gelbėtojas sakau – noriu, kad žmonės būtų sąmoningi ir atsakingi. Mylėkite save ir aplinkinius, ir atsargiai elkitės su ugnimi“, – sako A. Volkavičius. 

MŪ inf.