Kupiškis. Nedidelio pieno ūkio savininkai Renata ir Mindaugas Vilimai pripažįsta – problemų apstu, tačiau viską mesti, kaip padarė dalis Lietuvos pienininkų, nėra taip paprasta.

Vilimai gyvena ir ūkininkauja Migonyse, Šimonių seniūnijoje. Kaip ir dauguma, ūkininkauti jie pradėjo su pora karvių ir 3 ha žemės. Dabar laiko 25 melžiamas karves, 15 jaunų telyčių pakaitai, 12 avilių. Šeima turi 70 ha žemės, skirtos žolynams ir ganykloms.

R. Vilimienė, pasirinkusi aktyvios ūkininkės kelią, ir visuomenine veikla ieško būdų, kaip pakeisti pieno sektoriaus padėtį – ji vadovauja Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijai (LVPŪA). 

Pieno ūkį turintys Mindaugas ir Renata Vilimai laiko ir 12 bičių avilių, prie namų dar stovi bemaž 70 metų avilys

Kai 2011 m. jie gavo ES paramą ūkiui modernizuoti, prasidėjo dar kitas veiklos etapas – melžimas į pieno liniją ir ūkio plėtra. Banda padidėjo iki 25 karvių – tiek, kiek yra vietos tvarte ir kiek užtenka pagaminti žolinių pašarų iš turimos žemės. Javų neaugina – gyvuliams grūdus perka. 

Renata melžia karves pati, padeda netoliese gyvenanti mama. „Melžiu karves ir klausausi su ausinėmis Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžio – laiko sutaupau. Galėtų ir visus teisės aktus įgarsinti“, – šypsosi LVPŪA vadovė.

Kadangi daugiau bandos didinti neturi nei finansinių, nei technologinių galimybių, Renata su vyru nutarė didinti karvių produktyvumą ir pieno kokybę, gerindami jų genetiką ir šėrimą. Banda holšteinizuojama, bandoje dominuojančias žaląsias Renata sėklina su žalmargiais holšteinais. Pernai Vilimai nusipirko ir kelias pieninės krypties simentalių veislės karves. Bandos naujokės padidino pieno baltymingumą.

Bandą papildžiusios simentalių veislės karvės pakėlė pieno baltymingumo rodiklius

Į specialistų sudarytą racioną, be žolinių pašarų, kukurūzų, kviečių, miežių, dar įeina įvairūs pieno baltymingumą didinantys priedai, sojos. „Penkias tonas koncertuotųjų pašarų sušėrėme per 2 mėnesius – šėrimas labai brangus“, – atsidūsta R. Vilimienė. Tačiau karvės už tai atsilygina – vidutinis karvės metinis produktyvumas jau siekia 8,5–9 t pieno.

Ar brangių priedų pirkimas atsiperka pagal dabartinę pieno supirkimo kainą, Renata kol kas nežino, bet produktyvumas ir baltymingumas didėja. Ji atidžiai analizuoja pieno tyrimus, žiūri, ko galbūt trūksta bandai, kartą per metus daro ir pašarų tyrimus, atsižvelgiant į tai gaminami ir pašarai.

Jau keletą metų karvės veršiuojasi ištisus metus, tad pieno kiekis nesvyruoja. Tai, pasak Renatos, irgi gerai atliktų namų darbų rezultatas.

Bandoje dominuojančios žalosios karvės sėklinamos su žalmargiais holšteinais

Reikia išgryninti tikrus kooperatyvus

Vilimai pieną priduoda vietiniam kooperatyvui. Ilgus metus pieną tiekę vienam iš stambiųjų perdirbėjų, pernai jie kartu su dar dviem kaimyniniais ūkiais į Lietuvą pasikvietė Latvijos perdirbėjus – su jais sėkmingai dirbo pusę metų, deja, daugiau norinčių neatsirado ir latviams nebeapsimokėjo čia atvažiuoti.

Renata trauko pečiais: „Latviai mokėjo gerokai daugiau. Mūsų apylinkių ūkininkai iš pradžių irgi entuziastingai sutiko jiems parduoti pieną, tačiau pasidavė tikslingam spaudimui, kad išėjus kelio atgal nebus.“ Taip buvo prarasta gera galimybė už pieną gauti didesnę kainą.

Renata Vilimienė vadovauja Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijai, yra Migonių kaimo bendruomenės pirmininkė

„Tik kooperacija gali išgelbėti smulkų ūkį, bet kooperacija turi būti teisinga. Pirmiausia reikia išgryninti, kurie kooperatyvai yra tikri, o kurie tik perpardavinėtojai. Ir parama trumposioms maisto tiekimo grandinėms turėtų būti labiausiai nukreipta kooperatyvams, kad jie galėtų perdirbti pieną, o ne tik jį perparduoti“, – dėsto mintis R. Vilimienė.

Mindaugas jai pritaria. „Jeigu nebus mūsų, smulkių ir vidutinių ūkių, nereikės daugelio firmų, kurios mums mala grūdus, tiekia priedus ir visa kita. Didieji ūkiai turi savo malūnus, o reikiamus priedus užsisakys patys tiesiai iš gamintojų ir nereikės jiems tarpininkų“, – konkretizuoja ūkininkas.

Visą publikaciją skaitykite liepos mėn. žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.