Kaunas. Žemės ūkio paskirties žemė stipriai suskaidyta ne vien Lietuvoje, bet ir Vidurio Europoje. Tai trukdo kurtis privatiems prekiniams ūkiams, ūkininkauti stambesniuose žemės sklypų masyvuose. Kaip teritorijų planavimo dokumentai padėtų optimizuoti stambių ūkių žemės valdas?

Vykdant reformas nuo 1989 m. šalyje susikūrė apie 152 tūkst. fizinių ir juridinių asmenų ūkių. Nekilnojamojo turto kadastre ir registre 2022 m. sausio 1 d. įregistruota 1 mln. 245,2 tūkst. privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų (be sodininkų bendrijų žemės), kurių bendras plotas – 3 mln. 486 tūkst. hektarų.

Žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų ir teisiškai įregistruotų valstybinės žemės sklypų yra 112,4 tūkst., bendras jų plotas – 199,8 tūkst. hektarų. Didžiąją šio ploto dalį naudoja valstybės tiesiogines išmokas gaunantys žemės ūkio veiklos subjektai – ūkininkai ir žemės ūkio veikla užsiimantys juridiniai asmenys.

Formuojantis gamybiniams centrams ir ūkių žemės valdoms, tiek ūkių skaičius, tiek jų naudojamos žemės plotas palaipsniui kinta. 

Sklypų išsiskaidymas – vis dar opi problema

Pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pirmąją redakciją, racionalia ūkio žemės valda (žemėvalda) laikoma privačios nuosavybės teise vieno ūkio valdomas žemės plotas, kurio dydis ir atskirų teritorijos dalių išsidėstymas kelių bei ūkio centro atžvilgiu sudaro palankias sąlygas efektyviai ūkio veiklai plėtoti.

Kituose teisės aktuose ūkio žemės valdos apibrėžimui priskirtos ūkio (žemės ūkio veiklos subjekto) naudojamos ir deklaruojamos žemės ūkio naudmenos. Vadinasi, žemės valdą sudaro tiek ūkio ar jo valdytojo nuosava žemė, tiek nuomos ar panaudos pagrindais šio ūkio naudojama valstybei ir kitiems žemės savininkams priklausanti žemė.

Remiantis 2009 m. atliktais respondentinių ūkininkų ūkių ekonominės veiklos tyrimais galima teigti, kad techniniu požiūriu efektyviausi yra stambūs ūkiai, valdantys daugiau kaip 100 hektarų. LSMC Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto (buv. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto) mokslininkai nurodo, kad optimalus augalininkystės ūkio dydis yra apie 280 ha, mišraus – 200, gyvulininkystės – 125 hektarai.

Šiuo metu ūkininkų valdomi žemės sklypai suskaidyti ir fragmentuoti. Dalis didelių sklypų išsidėstę ne viename masyve, kartais viename ūkyje vidutinis atstumas iki ūkininko laukų gali būti gana didelis.

Analogiškas problemas nagrinėję mokslininkai pabrėžia, kad Vidurio Europoje žemės ūkio paskirties žemės sklypų susiskaidymas irgi yra labai didelis, o tai kliudo kurtis privatiems prekiniams ūkiams.

Be to, žemės sklypų fragmentacija neleidžia sudaryti stambesnių žemės sklypų masyvų. Žemės sklypų formos ir ploto pokyčiai lemia produkcijos išauginimo sąnaudas, o sklypų skaičius ir išsimėtymas daro įtaką produkcijos transportavimo kaštams, todėl siūloma šiuos parametrus optimizuoti.

Visa tai rodo, kad net ir ekonomiškai pagrįsto optimalaus dydžio ūkiai ne visada atitinka racionalaus žemės valdos išsidėstymo reikalavimus, todėl ūkių žemės valdų kompaktiškumą siūloma didinti rengiant ir įgyvendinant žemėtvarkos planavimo dokumentus.

Žemės konsolidacija – vienas dažniausiai naudojamų instrumentų žemės valdų racionalumui didinti ir sklypų fragmentacijai mažinti. Tačiau tai gana brangūs, valstybės lėšų reikalaujantys ir ilgai trunkantys projektai.

Žemėtvarkos schemos galėtų sumažinti valstybės lėšų poreikį žemės konsolidacijai, padėtų vykdyti sporadinę žemės konsolidaciją, t. y. kai savininkai asmeninėmis lėšomis plečia savo valdų ribas ir stengiasi sumažinti esamų sklypų fragmentaciją.

Visą straipsnį apie žemės valdas, perspektyvines ribas skaitykite čia.