Akademija, Kėdainių r. Nors ūkininkai kai kur jau pradėjo pavasarinių darbų sezoną laukuose, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) augalininkystės specialistai pataria pirmiausiai atkreipti dėmesį į pasėlių būklę – augalų spalva rodo, ar jiems vis dar šalta, ar jau prasidėjo vegetacijos atsinaujinimas. Žieminių pasėlių būklė skirtinguose Lietuvos regionuose labai nevienoda.

Kovo pabaigoje apžiūrėję žieminius pasėlius visoje šalies teritorijoje, LŽŪKT specialistai pastebėjo, kad jų būklė skirtinguose rajonuose labai skiriasi: kai kur jie peržiemojo neblogai, tačiau yra ir tokių laukų, kuriuos teks atsėti.

Apibendrintais pasėlių apžiūros pavasarį ir mineralinio azoto dirvožemyje stebėsenos rudenį duomenimis, taip pat pavasarinio tręšimo rekomendacijomis pasidalino LŽŪKT vyresnioji augalininkystės specialistė dr. Romutės Mikučionienė  nuotoliniame renginyje „Išmanus pavasaris ūkyje – žemės dirbimas, tręšimas ir ES paramos galimybės“.

Pasak jos, žieminiai rapsai gerai peržiemojo tiek Vakarų Lietuvoje, tiek Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Jie, priešingai nei žieminiai javai, jau yra pasiruošę vegetacijai: šaknys gyvybingos, augimo kūgelis sveikas. Tiesa, violetinė spalva vis dar rodė, kad augalams trūksta šilumos.

Žieminiai kviečiai ir kvietrugiai Žemaitijoje peržiemojo gerai, yra gyvybingi, krūmijimosi mazgas nepažeistas, nors naujų šakniaplaukių dar nebuvo nematyti.

Širvintų, Kauno, Rokiškio ir Šilutės rajonuose žieminiai kviečiai ir miežiai peržiemojo nevienodai, tačiau augalai gyvybingi, pradeda leisti šakniaplaukius.

LŽŪKT surinktais duomenimis, yra neperžiemojusių žieminių kvietrugių pasėlių Rokiškio r., kviečių – Pagėgių sav., kur jie stipriai pašalo, kai neliko sniego dangos, o naktimis vyravo žemos minusinės temperatūros. Įtakos turėjo ir tai, kad čia vyrauja lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiai.

Mokslininkai rekomenduoja augalus pamaitinti per 10–15 d., kai pasirodo šakniaplaukiai, tai – optimalus tręšimo laikas. „Iki šio meto dar buvo gana šalta, augalai susitraukę, nors jau pamažu pradeda leisti vegetatyvines šakneles. Šviesos jiems pakanka, tačiau maisto medžiagos šiuo metu naudojamos tik augalų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, bet dar ne augimui“, – teigė R. Mikučionienė, ragindama neskubėti dar tręšti pasėlių, jei orai nesušils.

Azoto atsargos didesnės nei ankstesniais metais

Rudeninio mineralinio azoto stebėsenos tyrimų rezultatai leidžia įvertinti augalams lengvai įsavinamo azoto atsargas, likusias po vasaros sezono, ir numatyti kiek jų gali likti pavasarį atsinaujinančiai augalų vegetacijai. Kaip elgtis šį pavasarį, į ką atkreipti dėmesį ir kaip tinkamai pasirūpinti augalais?

„Daugiamečiai stebėjimai ir tyrimų rezultatai rodo, kad rudenį mineralinio azoto vidutiniai kiekiai svyruoja nuo 35 iki 64 kg/ha. Šių metų duomenimis, iki 60 cm sluoksnyje mineralinio azoto pasiskirstymas labai nevienodas visoje Lietuvoje ir įvairuoja nuo labai mažo iki labai didelio. Visoje Lietuvoje vidutiniškai nustatyta 50,26 kg/ha mineralinio azoto, o tai 19,6 kg/ha daugiau nei 2020 m. pavasarį, vadinasi, vasarinių augalų nepanaudota azotinių trąšų dalis liko rudeniniams augalams“, – sakė R. Mikučionienė.

Jos teigimu, mineralinio azoto dirvose šį pavasarį yra daugiau nei ankstesniais metais dėl kelių priežasčių. Viena, mineralinio azoto atsargas padidino rudenis tręšimas, antra, didesniam jo kiekiui dirvoje įtakos turėjo visiškai kitokia, nei ankstesnių metų, žiema. Šiltos, be įšalo žiemos, skatino mineralinio azoto išsiplovimą, šiemet nors įšalo praktiškai nebuvo, tačiau stora sniego danga užklojo visą Lietuvos teritoriją.

Sniegui tirpstant naktimis vyravo minusinė temperatūra, todėl ištirpęs sniegas dirvožemio buvo sutraukiamas ir taip papildytos gruntinio vandens atsargos.

„Ištirpęs sniegas pakėlė gruntinių vandenų lygį, o iškritę negausūs krituliai papildė viršutinio dirvožemio sluoksnio atsargas, todėl mineralinis azotas neturėjo migruoti gilyn ir išliko 30 cm gylyje. Rudeninės stebėsenos duomenimis, jo kiekis šiame gylyje buvo gerokai didesnis nei 30–60 cm gylyje. Tad augalams jis pakankamas, todėl net suvėlinus tręšimą pasėliai tikrai nenukentės“, – įsitikinusi augalininkystės specialistė.

Azoto normas reikės koreguoti nuo 5 iki 30 kg/ha

Mineralinio azoto stebėsenos 2020 m. rudenį duomenimis, ypač mažai azoto (mažiau nei 30 kg/ha) nustatyta Baltijos aukštumų ir Pietryčių Lietuvos lygumų dirvožemiuose, todėl, R. Mikučionienės teigimu, čia jo normas, atsižvelgiant į dirvožemio granuliometrinę sudėtį ir našumo balą, reikėtų didinti nuo 15 iki 30 kg/ha: smėlinguose, mažesnio kaip 38 balų našumo dirvožemiuose – 15 kg/ha, didesnio nei 38 balų priesmėlio, molio dirvožemiuose – 30 kg/ha.

Nemuno vidurupio, Neries žemupio plynaukštėja bei Vakarų Žemaičių ir Žemaičių Vakarų-Kuršo plynaukštėje mineralinio azoto yra mažai – nuo 30 iki 40 kg/ha, todėl rekomenduojama tręšimo normas didinti nuo 10 iki 20 kg/ha.

Ašmenos aukštumos, Lydos plynaukštės, Dysnos lygumos, Nemuno Žemumos pietinės dalies, Vidurio Lietuvos žemumos rytinės dalies dirvožemiuose nustatyta nuo 40 iki 50 kg/ha mineralinio azoto, todėl azoto trąšų normą pavasarį čia reikia didinti nuo 5 iki 15 kg/ha.

Vidutiniškai (51–60 kg/ha) azoto rasta Vakarų Aukštaitijos plynaukštės, Žemaičių rytų plynaukštės, Nemuno žemumos šiaurinės dalies, Vakarų Aukštaitijos plynaukštės dirvožemiuose, todėl tręšiant šiose vietose azoto trąšų normų koreguoti nereikia.

„Vidurio Lietuvoje azoto susikaupę labai daug, iki 76 kg/ha, todėl tręšiant pirmą kartą pavasarį azoto trąšų normas reikia mažinti 10–20 kg/ha, atsižvelgiant į granuliometrinė sudėtį ir našumo balą“, – pastebėjo LŽŪKT specialistė, planuojant tręšimus ragindama taip pat atsižvelgti ir į dirvožemio drėgmę, kurios perteklius gali paskatinti nitratinio azoto išsiplovimą.

Ne mažiau svarbus veiksnys yra dirvožemio tirpalo reakcija, nes nuo jo priklauso, kiek įterptų azoto trąšų augalai pasisavins. Kai dirvožemiai sąlyginai rūgštūs (pH 5), augalai sugeba panaudoti tik 53 proc. išbertų azotinių trąšų. Kai vidutiniškai rūgštūs (pH 6), pasisavina iki 89 proc. O kai dirvožemio reakcija artima neutraliai (pH 6,5), augalai gali panaudoti visą atiduotą azotą.

Kada daugiausia azoto reikia javams

LŽŪKT augalininkystės specialistė priminė, kad azoto poreikis skirtingais javų vystymosi tarpsniais taip pat skiriasi. Norint pasiekti aukštus kiekybinius rodiklius, azotas reikalingas nuo krūmijimosi pradžios iki plaukėjimo, kokybinius (baltymingumą) – plaukėjimo tarpsniu.

Krūmijimosi ir bamblėjimo tarpsniais formuojasi produktyvių stiebų skaičius. Nuo bamblėjimo pradžios iki vėliavinio lapo tarpsnio azotas atsakingas už varpučių ir grūdų skaičių varpose, nuo bamblėjimo iki plaukėjimo pabaigos – už 1 000 grūdų masę. Žydėjimo metu azotas gerina grūdų kokybinius rodiklius – baltymingumą.

„Net 41 proc. azoto augalai sunaudoja iki krūmijimosi pabaigos. Bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniais augalams reikia iki 18, plaukėjimo ir žydėjimo – 12, o žydėjimo ir brandos laikotarpiu – 29 proc. azoto“, – sakė dr. R. Mikučionienė.

MŪ inf.