Lazdijai. Nors daugelis tvirtina, kad smulkieji ūkiai neturi ateities, Šventežerio seniūnijos, Teizininkų kaimo jaunasis ūkininkas Nerijus Sukackas, auginantis avis bei mėsinius galvijus, su tuo kategoriškai nesutinka.

Anot jo, smulkiam ūkininkui reikia orientuotis į tiesioginį ryšį su vartotoju, kad lėšų dalis, kuri paprastai atitenka perdirbėjams, liktų ūkyje. Juk auginant mėsinius galvijus ar avis, mėsą galima parduoti iš ūkio.

„Reikia mokėti suktis, prekybą vykdyti tiesiai iš ūkio. Jame galima organizuoti ir edukacinius užsiėmimus, propaguoti savanorystę“, - tvirtina ūkininkas. Nors tokiai realizacijai taikomi griežti reikalavimai, vyro teigimu, reikia nebijoti ir tam ryžtis. Juk kai kurias paslaugas (skerdimo, išpjaustymo ar kitas) galima pirkti kitur.

Anot N. Sukacko, dažniausiai smulkius ūkius puoselėja vyresnio amžiaus žmonės. Jie yra kuklesni, todėl vilko kąsnį atiduoda perdirbėjams. Ūkininkas svarsto, kad nemažai smulkiųjų užsiima neekonomiška veikla: turėdami kelis hektarus žemės, augina javus, juos parduoda, gauna nedideles pajamas. Galbūt, jo nuomone, tuomet reikėtų  auginti, pavyzdžiui, braškes ar rinktis kitą ūkininkavimo sritį.

„Stambus ūkis turi daugiau galimybių, bet verta pripažinti, kad draugišku vartotojams visuomet išliks smulkus ūkis, iš kurio mielai įsigyjame sviesto, sūrio, kiaušinių ar kitų produktų“, - kalbėjo N. Sukackas, antrus metus vystantis savo smulkų ūkį, kuris kol kas neneša pelno, o reikalauja tik investicijų.

Nerijus Sukackas džiaugiasi, kad žmona Agnė pritaria jo sumanymams

Vyras gailisi nepradėjęs ūkininkauti anksčiau, kai Lazdijų krašte buvo daugiau laisvos žemės - dabar ūkis jau būtų „pastatytas ant kojų“. Tačiau šiek tiek užtruko, kol savojo kelio paieškos emigracijoje atvedė iki suvokimo, kad namuose geriausia. Dabar kartu su žmona Agne savo ateitį kuria Teizininkų kaime. Tam įtakos turėjo ir vaikystės sentimentai - vasaros, praleistos pas senelius, turėjusius ūkį, auginusius gyvulius bei paukščius.

Ūkininkas džiaugiasi, kad žmona pritaria jo sumanymams, padeda ūkininkauti, kartais netgi sėda prie traktoriaus vairo. „Mes su žmona jau neįsivaizduojame gyvenimo mieste, vakarų, praleidžiamų prie televizoriaus. Kaime, skirtingai nei mieste, visada pilna veiklos, tenka suktis malonioje kasdieninėje rutinoje prižiūrint techniką,  gyvulius, rūpinantis javų sėja ir pjūtimi. Man šis darbas teikia pilnatvę“, - tvirtina N. Sukackas, be darbo ūkyje ir kitų pareigų, dar randantis laiko ir scenai – jis veda renginius, vaidina, o šiemet tapo ir savo rajono geriausiu metų aktoriumi.

Sukackai įsigijo namą netoli senelių sodybos, žemę atidavė abiejų sutuoktinių močiutės, ragindamos ją dirbti, dalį turi ir nuomojamos.

N. Sukackas juokauja, kad septyniolika avių ūkyje atsirado kaip savaeigės žoliapjovės, nes įrenginėjant šeimos būstą, nebuvo laiko nemažuose plotuose pjauti žolę. Iš pradžių augino neveislines, o vėliau bandą praplėtė sufolkais. Jaunasis ūkininkas, ir pats mėgstantis avieną, teigia, kad šios mėsos paklausa yra tikrai nemaža, o vilną tuo tarpu sandėliuoja maišuose. Jos dar nedaug, todėl neapsimoka vežti į Lietuvos šiaurę ir keisti ją į siūlus ar antklodes.

Ūkyje - ne tik avys, bet ir limuzinų veislės galvijai

Ūkininko valdose - ir limuzinų veislės telyčios. Galvijai – su kilmės dokumentais, geros genetikos. Juos ūkininkas įsigijo naudodamasis valstybės parama grynaveisliams ūkiniams gyvūnams įsigyti. Pasinaudojęs ES parama smulkiems ūkiams, jis įsigijo ir krautuvą, kultivatorių, grūdų traiškytuvą, šienapjovę, veterinarines stakles su mobiliu aptvaru. Anot N. Sukacko, technika labai palengvino darbą ūkyje.

Šiame ūkyje lapkritį LSMU Veterinarijos akademijos profesorius Henrikas Žilinskas ir kartu su doktorante Audrone Rekešiūte atliko hormoninį telyčių rujos sinchronizavimą. Prieš tai galvijus kelias savaites tyrė ultragarsu, ėmė kraują, rinko kitus duomenis. Telyčios buvo apsėklintos prancūziško buliaus sėkla. Beragiai veršeliai turėtų būti smulkūs, todėl veršiavimasis turėtų būti lengvas.

N. Sukackas sako nusprendęs auginti beragius, nes jie tarp Europos augintojų turi didelę paklausą. Prieauglio tikimasi sulaukti kitų metų liepos mėnesį. Telyčaites ūkininkas planuoja pasilikti bandos plėtrai, o atjunkytus buliukus - parduoti.

Ūkininkas Veterinarijos akademijos gyvulininkystės technologo bakalauro studijose įgytas žinias nuolat atnaujina įvairiuose seminaruose.  Stažavosi ir viename Vokietijos mėsinių galvijų ūkyje, Prancūzijos aubrakų veisėjų asociacijoje. Pastaroji patirtis buvusi ypač vertinga, nes Lazdijų rajone aubrakų veislė – viena iš populiariausių. Nors perkant galvijus teko  konsultuoti ne tik savo, bet ir kitų rajonų ūkininkus.

MŪ inf.