Marijampolė. Gudelių kaime ūkininkaujantys Ieva ir Mindaugas Smilgiai dabar gyvena statybų rūpesčiais – kieme iškilo naujas gamybinis pastatas, kuriame bus įrengtas aliejinių augalų perdirbimo cechas.

Augina, perdirba ir parduoda – tokiu ritmu jau ne vieni metai gyvena jauni ūkininkai Ieva ir Mindaugas Smilgiai, dirbantys 60 ha žemės. Kiekvieną savaitę jie spaudžia linų, judrų, kanapių, garstyčių aliejų, kuriuo prekiauja ūkininkų turgeliuose.

Klientų kasmet daugėja ir visiems norintiems produkcijos jau neužtenka. Tad jauna šeima ryžosi plėtrai – tam, kad galėtų perdirbti ne tik savo ūkyje užaugintą, bet ir iš kitų žemdirbių supirktą žaliavą, įsteigė mažąją bendriją „Smilgių šeimos ūkis“ ir užsimojo savo lėšomis pasistatyti naują gamybinį cechą su visa reikalinga įranga. Pagal planus, gamyba naujame ceche startuos rudeniop, nukūlus šių metų derlių. Pastatas jau pastatytas, dabar liko jį įrengti.

Mindaugo tėvai kažkada vertėsi mišriu ūkiu, laikė 15 karvių. Jaunoji ūkininkų šeima drąsiai ėmėsi ūkio pertvarkos, nes abu buvo diplomuoti specialistai (Mindaugas studijavo žemės ūkio verslo vadybą, žmona – ekonomiką) ir suprato, kad žemdirbio siekis turi būti ne kuo daugiau dirbti, bet racionaliai tvarkytis ir uždirbti nenualinant savęs.

Pirmiausia atsisakė gyvulių – darbas iš karto pasidarė paprastesnis. Augino braškes, paskui – krienus, o dar po kiek laiko prisidėjo aliejiniai augalai.

Mindaugas visada siekė surasti ir pabandyti užsiauginti tokių vertingų augalų, kokių kiti neaugina. Taip ūkyje buvo atsiradusios agurklės. Aliejui šie augalai daugiausia auginami Didžiojoje Britanijoje, ten yra ir didelis jų sėklų poreikis. Tačiau išryškėja problema: mūsų klimato sąlygomis labai nevienodai sunoksta agurklių sėklos: kai kurios jau byra, o augalas dar žydi. Kuliant tokį lauką, labai daug sėklų likdavo ant žemės. Žinoma, galima būti bandyti suvienodinti augalų brandą juos defoliuojant, tačiau Ieva ir Mindaugas yra kategoriškai prieš bet kokios chemijos naudojimą.

Bandė auginti ir dygminus, bet suprato, kad Lietuvos klimatui jie nėra tinkami. Kaip tyčia pasitaikė lietingos vasaros, prilydavo į žiedus, ir jie tiesiog akyse pradėdavo gesti, pūti. Sėklos visai nesusiformuodavo, tik tuščiaviduris lukštas, tad aliejaus iš tokių tuščių sėklų nė neverta bandyti spausti. Vienais metais pavyko prikulti maišiuką sėklų, tačiau paaiškėjo, kad jos labai karčios...

Jau šešerius metus Smilgiai augina pluoštines kanapes. Pernai jų plotus padidino – augino 5 ha vietoj paprastai sėtų 3 ha. „Kanapių aliejaus paklausa labai didelė, o jų derlių sunku prognozuoti, nes jis labai priklauso nuo konkrečių metų orų sąlygų. Todėl ir nusprendėme kanapių plotus padidinti, kad užsigarantuotume reikalingą jų sėklų kiekį“, – paaiškina Ieva. Dėl sausros kanapių derlius užaugo mažesnis, tačiau labai kokybiškas – sėklos aliejingos, o aliejus ypatingai skanus.

Vokiškas presas dirba lėtu režimu, todėl sunkiasi aukščiausios kokybės šalto spaudimo aliejus

Pernai pirmą kartą Smilgiai sugalvojo pasisėti kmynų, mat pirkėjai nuolat ieško jų sėklų. Deja, sausra buvo tiek uždžiovinusi žemę, kad kmynai nesudygo. Tada ūkininkai juos pasėjo tame pat plote dar kartą. Rudeniop, kai pagaliau laukas gavo šiek tiek lietaus, kmynai sužaliavo. Juos nukulti ūkininkai tikisi dar po metų – taigi, derliaus teks luktelėti iki 2020 m.

Ieva prisimena, kad kažkuriais metais jiedu su Mindaugu buvo pasėję ir saulėgrąžų. Tačiau jos neskubėjo dygti, tad ilgai nelaukę užsėjo tą lauką dobilais, kad nebūtų tuščias. Po to sudygo ir dobilai, ir saulėgrąžos. „Net gaila buvo saulėgrąžų, bet likome prie žalinimo augalų – dobiliukų. Apskritai pastaraisiais metais sėjome didelius plotus žalinimui skirtų augalų, kad žemelei leistume pailsėti nuo aktyvaus dirbimo. Kadangi dobilai auga dvejus metus ir dar natūraliai sukaupia azoto, tai yra ypatingai naudingi dirvožemiui“, – sako Ieva.

Kažkada Ieva su Mindaugu labai domėjosi ekologiniu ūkininkavimu, lankė mokymus, galvojo pereiti į ekologinę gamybą. Tačiau pabijojo prisidėsiančio dokumentavimo krūvio. Jau ir dabar įvairių dokumentų pildymo netrūksta: savus reikalavimus kelia Valstybinė augalininkystės tarnyba, Maisto ir veterinarijos tarnyba, o kur dar buhalterinių reikalų tvarkymas...

Faktiškai daugelį netradicinių augalų Smilgiai augina kaip ekologiškus, nenaudoja jokių cheminės apsaugos priemonių, bet plotų nesertifikuoja. Pastebėjo, kad pirkėjai labiau domisi tuo, kaip vieni ar kiti augalai auginami, kaip produktai pagaminami, o ne dairosi ekologiškumą liudijančių sertifikatų.

Prekiauti savo išauginta ir paruošta produkcija – ir malonumas, ir didelis darbas. Svarbiausias principas – kad klientas nuo prekystalio nueitų laimingas. Pirkėjai labai domisi pačiu ūkiu, daug klausinėja, kas ir kaip užauginta. Ieva turi sukaupusi visą aplanką aprašų su augalų nuotraukomis, kad žmonėms galėtų pateikti išsamius atsakymus.

Ūkininkai įsitikinę, kad prekiaujant būtinai reikia mokėti bendrauti, išsiskirti iš minios, sudominti klientą. Jie tvirtina, kad mokėti parduoti yra netgi svarbiau negu užauginti. Todėl jie išskirtinai tik patys prekiavo turguose, nes baiminosi, kad įsileidę kitą pardavėją gali susigadinti visą įdirbį, sukauptą per tiek metų.

Tačiau ilgainiui pajuto, kad nebespėja visko aprėpti ir pernai oficialiai įdarbino samdomą darbuotoją, kuri prekiauja turguose. Tokiu sprendimu liko labai patenkinti: naujoji pardavėja puikiai bendrauja su klientais, ne iš vieno pirkėjo jau atėjo teigiami atgarsiai. O ūkio šeimininkai dabar turi daugiau laiko naujų produktų kūrimui. Ieva prasitaria, kad ji dabar intensyviai dirba su naujomis receptūromis ir netrukus klientams pasiūlys visai naujų produktų. Kas tai bus – paslaptis. Ieva atskleidžia tik tiek, kad naujieji gaminiai bus ir labai skanūs, ir tikrai naudingi sveikatai.

MŪ inf.