Vilnius/Kaunas/Biržai. Šienapjūtė kaime senovėje prasidėdavo per šv. Antaną, Birželio 13-ąją. Šiandien šalies pievose ir ganyklose retai kur bepamatysi šienavimo techniką, daugelyje rajonų pirmosios žolės dorojimas jau baigtas. Šiuolaikinės technologijos išstumia ir žodį „šienapjūtė“.

Biržų savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius sako, kad šienapjūtė rajone dar nesibaigė. „Važiuodamas į darbą dar matau pievose triūsiančią šienavimo techniką. Praėjusią savaitę Biržų rajone kasdien lijo, todėl technika nejudėjo į laukus iš ūkininkų ir bendrovių technikos kiemų. Pažangūs, modernūs ūkiai, kurie daro silosą, šienapjūtę jau baigė", - teigia S. Staškevičius.

Biržų rajono Lamokų kaimo ūkininko Petras Aukštikalnio ūkyje šienapjūtės pabaigtuvės buvo švenčiamos praėjusį ketvirtadienį. Iš pirmosios žolės jis paprastai ruošia šienainį. Jo suslėgė tiek pat, kaip ir kiekvienais metais - vieną tranšėją. Pasak P. Aukštikalnio, pavasarį visi prognozavo, kad šiemet bus mažiau žolės, tačiau prognozės nepasitvirtino.

Pievos ir ganyklos lamokiškio ūkyje užima 80 ha. Šiam plotui nušienauti P. Aukštikalniui pakako dviejų dienų. „Šienapjūtę baigėme kaip niekad greitai", - džiaugiasi ūkininkas. Darbus trukdė ne lietus, o gendanti technika.

Ūkininkas turi Claas Jaguar savaeigį pašarų smulkintuvą, tačiau pirmąją šienapjūtės dieną išvažiavus į laukus jis sugedo. „Per naktį suremontavome, tačiau dieną padirbęs, jis vėl sugedo. Teko į pagalbą kviestis kaimyną. Jam reikėjo važiuoti 30 km, padėti neatsisakė. Antraip šienas būtų perdžiūvęs ir niekam nebetikęs. Nors sako, kad ūkininkas ūkininkui konkurentas, žmogiškumas egzistuoja", - sako P. Aukštikalnis.

Ūkininkas sako turįs kitos technikos po du vienetus, tačiau turėti du smulkintuvus, pasak jo, prabanga. Ūkyje laikoma apie 300 galvijų:150 melžiamų karvių ir tiek pat telyčių. Gyvulių pašarams P. Aukštikalnis taip pat sėja mišinio ir kukurūzų.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis įsitikinęs, kad esant šiuolaikinėms technologijoms, žodis „šienapjūtė" ne visai tiksliai apibūdina procesą. „Dabar jau bendrovės  pašarams šieno beveik neruošia. Žolės dorojimo procesas, palyginti su praėjusiais metais, vėlavo, tačiau niekas nesiskundė, kad žolės šiemet mažiau. Nors lietūs gerokai trukdė, šienainio gamyba jau baigta. Laikantys gyvulius ganyklose, galvoja ir apie atolą.

Pirmosios  ruošti šienainį baigė Suvalkijos regiono žemės ūkio bendrovės. Šienavimo technika į laukus čia išvažiavo dar gegužės pabaigoje, o kadangi technika gerai sukomplektuota, darbai teužtruko pora dienų. Šiaurės Lietuvoje žolės dorojimo darbai prasidėjo vieną-dvi savaites vėliau nei, tarkim, Šakių rajone", - sako J. Kraujelis. Pasak jo, apie 90 proc. šalies žemės ūkio bendrovių laiko gyvulius ir ruošia jiems pašarus.

„Kas nebaigė šienapjūtės, oras tam kaip tik palankus, o žolės daug. Prognozės rodo, kad turėsime dešimt gražių dienų, taigi gyvulininkai turėtų visiškai apsirūpinti pašarais. Kadangi pastaruoju metu užteko ir drėgmės, ir šilumos, žolės yra į valias. Ūkininkai turi neblogos technikos, šieno džiovinti daug nereikia, tik pavytinama ir vyniojama į ritinius arba daromas šienainis, todėl Lietuvoje šienapjūtė neužtruks", - mano Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

MŪ inf.