Kretingos r. Moniką ir Raimondą Pareigius dažnai sutiksime renginiuose, kuriuose jie moko tautiečius gaminti jautieną. Viena iš svarbių jų verslo krypčių – tiesioginė jautienos prekyba, visų gamybos procesų kontrolė, pabrėžiant parduodamos produkcijos kokybę.

Prieš septyniolika metų įkūręs augalininkystės ūkį nuo nulio, Raimondas įtikino Moniką, kad reikia auginti ir galvijus. Įsigiję limuzinų veislės karvių, jie panaudojo nederlingas žemes ir pamažu sukūrė ūkiui pridėtinę vertę, nes parduoda ne vien žaliavą, bet ir pagamintą produkciją.

Santuokos dešimtmetį spalį atšventę Pareigiai teigia, kad mišrus ūkis – tai ne šiaip verslas, bet gyvenimo būdas, kuriame svarbiausia – atsakomybė ir pagarba gamtai, gyvūnams ir žmonėms.

„Ūkininkavimas turi būti kraujyje, tai turi būti pašaukimas. Gyvulių auginimas reikalauja ypač daug pasišventimo ir meilės jiems“, – sako Žemaitijos ūkininkai.

Pareigiai atpažįstami pagal savo sukurtą prekių ženklą „MR. Ūkis“. Galima vadinti „Misteriu Ūkiu“, bet iš tiesų tai Monikos ir Raimondo inicialai.

Ūkininkai iš pradžių neturėjo nė minties, kad mėsiniai gyvuliai duos daugiau naudos negu gana didelis augalininkystės ūkis. „Bet pastaraisiais metais būtent gyvulininkystė finansiškai tempia ūkį“, – sako R. Pareigis.

Verslo modelį nusižiūrėjo Prancūzijoje

Kai pradėjo auginti limuzinus, jie nuolat girdėjo klausimus – kada skersite, norime mėsos, pirksime. Bet kai pirmą gyvulį paskerdė, iš tų „norinčių“ nė vienas mėsos nepirko, pusę teko išdalyti giminėms.

Tad antrąjį ryžosi pjauti po gero pusmečio, kai tam gerai pasiruošė. „Pagrindinis klausimas buvo tinkamai paruošti jautieną. Supratome, kad turime mokyti ir aiškinti žmonėms, kaip ją pagaminti, kad kartą pabandę nenusiviltų“, – sako abu.

Monika pradėjo mokytis ruošti skirtingas jautienos dalis. „Kai kreipiuosi į specialistą, noriu išgirsti teisingą atsakymą. Todėl ir mes stengiamės atsakyti į visus klausimus“, – sako ji, pridūrusi, kad tikrai gerai paruošti jautieną nebūtina turėti ypatingos kepsninės, didkepsnį galima išsikepti ir keptuvėje, jeigu ji storu dugnu ir laiko kaitrą.

Bet jautiena – tai ne vien didkepsniai. Yra daugybė dalių, kurias galima gaminti įvairiais būdais. „Kiekvienas gali būti savo virtuvės šefas. Nebūtina visko žinoti, bet eksperimentuodamas gali pasigaminti taip, kaip tau patinka“, – negąsdina dėl jautienos gamybos Monika.

Parodose, įvairiuose renginiuose Pareigiai patys kepa net brangiausias jautienos dalis degustacijai ir dalijasi žiniomis. „Jei bent vienas žmogus išgirdo, vadinasi, ne veltui stengėmės“, – aiškina Raimondas, o Monika priduria – jų tikslas, kad atėjęs klientas pasiliktų ilgam.

Tokį verslo modelį jie pirmiausia pamatė parodoje Prancūzijoje. Buvo tikras malonumas bendrauti su augintojais, pamatyti, kaip paruošiama ir parduodama mėsa, kaip mezgamas tiesioginis ūkininko kontaktas su klientu.

Su kitais ūkininkais – kolegos

Su kitais augintojais, kurie taip pat užsiima jautienos prekyba, jie yra kolegos, o ne konkurentai, nes rinka dar nėra užpildyta, paklausa didėja ir Pareigiai kol kas negali jos patenkinti.

„Galėtume parduoti ir dvigubai daugiau produkcijos, atsiranda naujų klientų, bet neturime tiek gyvulių, bandos didinimas – ilgas procesas. O perpardavinėtojais nebūsime ir neprekiausime mėsa, dėl kurios kokybės nebūtume tikri. Prekiaujame tik savo ūkyje užaugintų galvijų mėsa, todėl galime atsakyti ir už kokybę. Tai mūsų kertinis bruožas, saugome savo gerą vardą“, – kalbėjo Raimondas.

Pasak sutuoktinių, sėkmė ateina, kai tiki tuo, ką darai, į priekį eini žingsnis po žingsnio. „Negalvojome, kad būsime ten, kur esame šiandien. Neturėjome jokių lūkesčių, neplanavome, kad kepsime mėsą parodose, tik šventai tikėjome tuo, ką darome“, – vienas kitą papildydami kalba Pareigiai, tikėdami ir tuo, kad nuoširdumas irgi prisideda prie verslo sėkmės.

Visą pasakojimą apie ūkį rasite lapkričio mėn. žurnale „Mano ūkis“.