Širvintos. Biodinaminio ūkio savininkai Kristina ir Arūnas Martinėliai jau dešimt metų restauruoja Levaniškių dvaro pastatus.

Nors restauracijai numatytos lėšos išseko kur kas greičiau, negu buvo numatę šeimininkai, bet planai sukviesti artimuosius ir bendraminčius į išdailintą dvarą niekur nedingo – ta diena tikrai ateis. 

Iš pradžių Martinėliai siekė šimtametį medinį dvarelį įrašyti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, tačiau gavo neigiamą atsakymą, esą apylinkėse ir taip didelė senų dvarų koncentracija. Ūkininkai suprato, kad, saugant medinį paveldą, teks pasikliauti vien savo jėgomis. 

Levaniškių dvaras restauruojamas pagal paveldosaugos taisykles. Šeimininkai nekeitė nei šimtamečių durų staktų, nei numindžiotų slenksčių, išsaugojo ir autentišką stogo konstrukciją – senąsias gegnes ir grebėstus, o stogą naujai uždengė skiedromis. Sutvarkyti ir įspūdingo dydžio arkiniai akmens mūro rūsiai. 

„Suradome profesionaliai su mediniu paveldu dirbančius meistrus iš Rumšiškių, tad dabar galime didžiuotis, kad mūsų dvaras autentiškas, šimtametis. Liko pastatą apkalti ir viduje padaryti apdailą, bet jau antri metai dėl pinigų stygiaus darbai stovi. Restauruoti labai brangu, o patys procesai vyksta lėtai, be to, ir erdvės didžiulės – vis dėlto reikia sutvarkyti 450 m² plotą“, – pasakoja Martinėliai. 

Kol kas tylus antrą šimtmetį skaičiuojantis Levaniškių dvaras laukia restauravimo darbų pabaigos

Dvaras įtraukė ir nepaleidžia

Levaniškių dvaras yra netoli Arūno gimtojo Zibalų kaimo, tad šias vietas jis gerai žino. Iš pradžių jie su Kristina čia nuomojosi dalį žemės, o paskui iš savininkų Kraujelių nusipirko dvarą su jam priklausančiu 100 ha žemės sklypu. 

Dvaro pastatas buvo visiškai nugyventas, teritorija apžėlusi piktžolėmis ir pilna šiukšlių, mat kurį laiką buvęs dvaras buvo paverstas socialiniu būstu. Pirmiausia naujieji šeimininkai aptvarkė teritoriją, tada pradėjo svarstyti: restauruoti dvarą ar statyti šalia namą šeimai gyventi.

„Supratome, kad pasistatę namą, dvaro jau tikrai nesutvarkysime. Tad ėmėmės atstatymo darbų – darėme iš eilės viską, ką reikėjo: samdėme profesionalią istorikę, kuri surinko istorinius duomenis, užsakėme projektą, gavome leidimus – dokumentų susikaupė storiausia byla“, – dar iki restauravimo darbų pradžios nuveiktus darbus vardija Arūnas. 

Šeimininkų vizijoje – ne tik patiems gyventi dvare, bet jo erdves išnaudoti ir visuomeniniams poreikiams, įvairiems renginiams, bendraminčių susitikimams. Ko gero, pirmiausia čia būtų sukviesti biodinamiškai ūkininkaujantys žemdirbiai, nes Martinėliai jau kelerius metus priklauso Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijai „Biodinamika LT“. 

Keista tik tol, kol nežinai

„Mes atsargiai pasakojame apie savo ūkininkavimo būdą, nes puikiai suprantame, kad jokių žinių apie biodinamiką neturinčiam žmogui jis gali pasirodyti keistokas“, – sako Kristina ir Arūnas Martinėliai

Biodinaminis ūkininkavimas turi gilias tradicijas, paplitęs Europoje ir pasaulyje, ir yra vienas iš antroposofinio judėjimo segmentų – greta homeopatinės medicinos ir Valdorfo pedagogikos. 

Po I pasaulinio karo atsiradus sintetinėms trąšoms, pastebėta, kad nors grūdų užauginama vis daugiau, bet žmonės maistu nepasisotina, mat jis kažkoks kitoks, neskalsus, kūną gal ir pamaitina, bet dvasios – ne. Tada ir pradėjo plisti R. Šteinerio išsakytos idėjos apie biodinaminę žemdirbystę. Tai atsirado ne iš mokslinės pozicijos, o iš kitokio supratimo apie aplinką. Siekiant gyventi ir dirbti biodinaminiais principais, pirmiausia reikia atrasti harmoningą, dvasingą santykį su aplinka, ūkininkai turi širdimi pajusti, dėl ko jie dirba žemę. 

„Kai kartą Arūnas, grįžęs iš Vokietijos, man pradėjo pasakoti, kokių ūkių matė, nutraukiau jį ir pasakiau, kad tai nesąmonės“, – pirmą įspūdį apie biodinamiką gerai prisimena Kristina. Tačiau netrukus pora pradėjo daugiau domėtis, kartu keliauti, lankytis tokiuose ūkiuose ir suprato, kad iš tikrųjų nieko keisto čia nėra, viskas pagrįsta biologiniais ir fizikiniais pagrindais, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti kaip paslaptingi ritualai.

Austrijoje, Vokietijoje biodinaminė žemdirbystė plėtojama šeimose iš kartos į kartą, jau susiformavusios gilios tradicijos, o Lietuvoje tai dar palyginti naujas judėjimas. Vidutinis biodinaminis ūkis Europoje yra apie 50 ha, tad 500 ha Martinėlių ūkis jau laikomas stambiu. 

Į biodinaminį ūkininkavimą – žingsnis po žingsnio

Arūno ir Kristinos kelias į biodinaminį ūkininkavimą buvo laipsniškas – iš chemizuoto ūkio jie pirmiausia perėjo į ekologinį, tada įsigijo veislinių galvijų ir pradėjo aktyviai dalyvauti Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikloje. Pažintis su asociacijos „Biodinamika LT“ prezidente Rasa Čiriene paskatino pasidomėti biodinaminio ūkininkavimo principais. Pagal juos ūkis pradėjo dirbti nuo 2015 m., o 2017 m. buvo sertifikuotas pagal biodinaminės žemdirbystės standartus „Demeter“. 

„Pagal „Demeter“ standartus būtina laikyti gyvulių: žemės ūkio naudmenų plotas susiejamas su gyvulių skaičiumi, laikant, kad minimaliai reikia turėti bent jau 0,2 sąlyginio galvijo 1 ha (viena karvė – 5 ha). Tiksliai nustatytas gyvulių kiekis garantuoja, kad bus pagaminama užtektinai komposto laukams tręšti“, – aiškina Arūnas. 

Iš 200 galvijų (tiek laiko Martinėliai) mėšlo pagaminama iki 1 500–2 000 t komposto, kuris yra pagrindinė laukų trąša.

Ištvermingieji hailendų veislės galvijai ištisus metus ganosi lauke

„Mums naujas mėšlo tvarkymo įstatymas yra smūgis žemiau juostos. Pagal biodinaminės žemdirbystės reikalavimus mėšlas turi būti kraunamas tiesiai ant žemės, kompostas turi būti gaminamas liesdamasis su žeme, kad gautų iš jos reikalingų bakterijų. Pagal naujus reikalavimus visa tai daryti reikėtų ant sandaraus pagrindo“, – dėl naujos tvarkos nuogąstauja ūkininkai. 

Rašytiniai dokumentai liudija, kad jau prieš 200 metų šioje vietoje buvo dvaras, jame augintos bulvės ir galvijai, o pastarieji ir buvo laikomi daugiausia dėl mėšlo, iš kurio darytas kompostas. „Jaučiamės tęsiantys šimtametes tradicijas“, – sako Arūnas ir priduria, kad šiais laikais gyvulininkystė yra prabanga ir tokia ūkio šaka, kurios niekam nereikia, nors deklaruojama priešingai. 

Visą straipsnį skaitykite „Mano ūkio“ birželio mėnesio numeryje

MŪ inf.