Šilalė. Melžiamų karvių ūkį turintis Vaidotas Kiniulis sunkiausią pienininkams laikotarpį turėjo susiveržti diržus, tačiau bandos nemažino. Neatleido iš darbo nė vieno iš dešimties samdomų darbininkų. Ne kartą ūkis buvo minimas tarp šalies geriausiųjų, konkurso „Metų ūkis" apdovanojimus Vaidotas ir Romualda Kiniuliai pelnė ir 2016-aisiais. 

V. Kiniulis sako, jog galvą pasukti gerokai reikėjo, kaip išlaikyti pieno ūkį, kuomet supirkimo kaina susitraukė bene perpus.

„Paskutinioji pieno krizė išsekino, tačiau atsisakyti to, kas ūkyje sukurta, neleido žemaitiškas užsispyrimas. Verkšlenti gali, bet kas iš to. Niekas už tave problemų neišspręs - vis tiek pačiam teks", - sako ir sunkiausiu metu optimizmo nepraradęs V. Kiniulis.

Prieš porą metų Kiniuliai nusprendė ūkininkauti ekologiškai. Dabar svarsto, jog šis sprendimas pieno ūkiui buvo tarsi gelbėjimosi ratas - mat ekologiško pieno supirkimo kainos buvo gerokai aukštesnės.

Sąjungai su žeme ištikimas

Vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ūkininkų V. Kiniulis ūkininkavimo pradžią mena kaip tvirtą apsisprendimą „bendrauti su žeme ir gyventi iš jos". Tuo metu jis dirbo žemėtvarkininku. Kartu su žmona Romualda, turinčia zootechnikės specialybę, pagal Valstiečių ūkio įstatymą prieš ketvirtį amžiaus pasiėmė 15,5 ha žemės ir kibo į darbus.

„Visokios veiklos griebėmės - laikėme keletą karvių, auginome bulves, daržoves. Į turgų parduoti veždavom pieną, grietinę, kitus pieno produktus, savo daržuose, sode užaugintą produkciją", - pasakoja ūkininkas.

Vaidotas Kiniulis su sūnumis Valdu ir Nerijumi

Mišrų ūkį palengvėle plėsdami, po penkerių metų laikė jau dešimt karvių, o dar po poros metų apsisprendė specializuotis pienininkystėje.

„Kad ir sunkesni laikai užeidavo, galimybės trauktis iš žemės ūkio nesvarstėme. Gal per daug greitai įklimpome - ūkį plėtėm, padargus pirkom", - sako V. Kiniulis.

Pirmą kartą investicine parama pasinaudojo tuomet, kai ganyklose apie 40 melžiamų karvių ganėsi, kai valdas išplėtęs ir ūkį modernizavęs buvo. Taigi ne tik žemės, bet ir technikos jau buvo savo lėšomis nemažai įsigijęs. Turėjo melžimo liniją, pieno šaldytuvą, pašarams pasiruošti skirtos technikos.

Privalumų įžiūri net krizėje

Dabar ūkininko bandoje - 140 melžiamų karvių, apie 70 telyčių, veršelių. Dar apie 100 galvijų augina mėsai. Juokauja, kad kiekvienoje krizėje net privalumų galima įžvelgti - ūkininkus priverčia alternatyvų ieškoti. Taigi, mėsai auginti nusprendė savosios bandos karvyčių atsivedamus buliukus.

V. Kiniulis mano, jog ir darbuotojų atleidimo pavyko išvengti iš dalies ir dėl šio sprendimo. Mat veiklos ūkyje nepristigo - reikėjo mėsai skirtiems galvijams tvartus su visa „amunicija" paruošti. Pritaikė tam senos statybos fermą.

Ekologija jau kiša koja?

Tačiau šiuo metu, anot V. Kiniulio, ekologinis pieno ūkis toli gražu nebėra ūkininkams toks patraukus kaip prieš keletą metų, nes ekologiško ir neekologiško pieno supirkimo kainos susilygino. Ekologiškai ūkininkaujantiems pienininkams tai - kuo tiesiausias kelias į nuostolius.

„Paskaičiavau, kad anksčiau, kai ūkis nebuvo ekologinis, iš karvės primelždavom po 7,5 tonos per metus. Dabar teprimelžiam po 5,8 tonos. O tai nemenkas skirtumas. Gaila, bet kai kainos susilygino, ekologinis ūkis nebeteko prasmės", - sako V. Kiniulis. Tuo tarpu ir darbo, ir išlaidų ūkininkui ekologiniame ūkyje prisideda.

Ekologiškai ūkininkaujant sumažėja pašaro racionas. Mat pagal esamą tvarką negalima galvijų šerti pašarais, pagamintais iš sojų, rapsų. O kaip tik juose yra įvairių pieno rodiklius gerinančių baltymų. Kiti ankštiniai - pupos, žirniai - sojų neatstoja.

Kukurūzus, iš kurių gaminamas silosas, taip pat augina savo ūkyje. Iš 260 ha dirbamos nuosavos žemės apie 50 ha skiria šiai kultūrai. Tačiau ekologiškai auginti kukurūzus nėra paprasta. Tai viena reikliausių kultūrų.

„Jei daugelį pasėlių pakanka tręšti srutomis, kurių gyvulininkyste užsiimančiam žemdirbiui pirkti nereikia, tai kukurūzų laukuose tenka išlaidauti. Kukurūzams, liucernai, kitiems reiklesniems augalams reikia tik ekologiškiems ūkiams skirtų trąšų", - sako ūkininkas.

Taigi, taip susiklosčius aplinkybėms, V. Kiniulis svarsto, ar tikslinga ir toliau ekologišką pieną gaminti, ar vėl grįžti prie tradicinio pieninkystės ūkio.

Ūkis kuriamas ne vienai kartai

Melžiamų karvių bandos didinti artimiausiu metu ūkininkas neketina, bet apie modernesnės ir šiuolaikiškesnės įrangos įsigijimą mintys sukasi. Nenorėdamas atsilikti nuo naujausių technologijų, planuoja tobulinti melžimo liniją, į talką pasitelkdamas melžimo robotą.

Tuo tarpu mėsai auginamų galvijų skaičių V. Kiniulis pasirengęs didinti iki 150 galvų. Kadangi gyvulininkystė yra ta žemės ūkio šaka, su kuria nė prasidėti neverta be nuolatinių investicijų, jų planavimu ūkininkas rūpinasi iš anksto.

Artimiausios V. Kiniulio investicijos bus skirtos mėšlo granulių gamybai. Jas ketina gaminti iš savo galvijų „tiekiamos" žaliavos. Mano, kad ši trąšų gamybos linija ateityje atsipirks ir sumažins galutinių ūkyje gaminamų produktų, t. y. pieno bei mėsos, sąnaudas.

Ūkininkas svarsto, jog vieną sykį su žeme sąjungą sudarius, privalai galvoti ne tik apie šiandienos rūpesčius, bet ir žvelgti į ateitį. Dirbama žemė ir žemės ūkis labiausiai vertina investicijas.

Be to, dar ir jaunesnė karta - Vaidoto ir Romualdos sūnūs Valdas ir Nerijus - su žeme susidraugavo. Abu turi registravę ūkius, tačiau, anot pašnekovo, tikrai neskirsto nei turimos technikos, nei gaunamo pelno, nei, tuo labiau, kasdienių žemdirbiškų rūpesčių į „tavo" ir „mano". O savo šeimos ūkį V. Kiniulis vadina poetiškai: „Tai mūsų bendras šokis".

MŪ inf.