Prienai. Gausiai 11 asmenų šeimynai padeda pragyventi 50 ha ūkis. Vien iš „valdiškų" atlyginimų trims šeimoms būtų sunku verstis, o pasirinkus ūkininkavimą kaip pagrindinę veiklą, irgi būtų ne ką lengviau. Todėl Vartų kaime gyvenantys Oleškevičiai pasirinko ne visos darbo dienos ūkininkavimo modelį.

Onutė ir Vytautas Oleškevičiai ūkininkauja daugiau kaip 20 metų. Namuose kartu su tėvais gyvena dukros. Jolanta su vyru bei dviem sūnumis, Vaida su vyru ir dviem dukromis bei jauniausioji Oleškevičių dukra Edita.

Onutė pasakojo, kad mergaitėms nuo mažų dienų kalbėjusi, jog visi šeimos nariai turi gyventi šalia vieni kitų. „Dukroms užaugus kitokių sąlygų nebuvo, o vietos namuose visiems visada užteko", - teigė ūkininkė.

Pasak vyriausios dukters Jolantos, visi gyvena draugiškai. „Namuose visi išsitenkame. Atskirai nuo tėvų gyvenimo neįsivaizduojame. Darbais taip pat pasidalijame. Mama ir tėtė yra ta ugnis, kuri suburia visą šeimą".

Neįsivaizduoja gyvenimo be ūkio

Oleškevičiai turi 13 ha nuosavos žemės, visa kita nuomoja. Augina grūdines kultūras bei įvairius gyvulius ir paukščius: žąsis, antis, vištas dedekles, kalakutus, mėsinius viščiukus, daugiau kaip 50 triušių, 4 karves ir 5 telyčias, 10 kiaulių. Didžiąją dalį to, ką užaugina, patys ir suvartoja. „Parduodame tik pieną - dalį kaimynams, dalį - pieninei. Per metus iš karvės primelžiame apie 6 tonas pieno", - pasakojo Oleškevičiai.

Nors daug ką šeima užsiaugina pati, vien tik iš tokio dydžio ūkio išgyventi nelabai įmanoma. „Mėsą, lašinius, sūrius gaminame patys, tačiau tai yra juodas darbas. Paprasčiau būtų dirbti valdišką darbą, gyventi bute, nueiti į parduotuvę ir nusipirkti, ko reikia, tačiau mes taip gyventi nemokame", - sakėė ūkininkai.

Spėja ir „valdiškame" darbe

„Nors turime ūkį, kiekvienas dirbame ir valdišką darbą. Jeigu nedirbtume, tik iš ūkio tokio dydžio šeimai būtų sunku išsiversti. Prisimenu, kad Vaida ir vyru Sauliumi turėjo minčių emigruoti, bet tokiam jų sprendimui šeima nepritarė", - pasakojo Oleškevičiai.

Šiandien Vytautas dirba apsaugos įmonėje, Onutė - gyvulių produktyvumo kontrolės įstaigoje. Vyriausioji dukra Jolanta  - Alytaus profesinio rengimo centre, jos vyras Linas Kaune, individualioje įmonėje. Vaida, baigusi ASU agronomijos magistrantūros studijas, šiuo metu augina dukrytę, vyras Saulius, baigęs KTU, dirba elektriku. Jauniausioji dukra Edita, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirba Alytuje.

Ūkyje dirba visi kartu

Oleškevičiai didelius bei sezoninius darbus dirba kartu. „Jei prasidėjo rugiapjūtė, nė vienam nekyla minčių, kad galima nedirbti, kur nors išvažiuoti ir pan. Dirbame drauge be jokių išlygų", - kalbėjo ūkininkai. Darbininkų šeimai samdytis nereikia. Labai daug ūkyje padeda vaikaitis Edmundas, kuriam beveik septyniolika, o esant reikalui padeda vaikų draugai. Kasdienius darbus, tokius kaip šėrimas, melžimas, maisto ruoša, namų tvarkymas ir kt., šeimos nariai yra pasiskirstę.

„Kad namų bei ūkio ruoša vyktų sklandžiai, jau seniai sugalvojau „šeimos" savaitę. Tą savaitę už visus pagrindinius darbus yra atsakinga vienos iš dukterų šeima. Tokiu atveju nekyla nesutarimų dėl to, kas ko nepadarė, kas turėjo eiti į tvartą ir kt.", - teigė Onutė.

Kiekvienas turi savo pomėgį

Pasak O. Oleškevičienės, kiekvienas šeimos narys turi savo asmeninių užsiėmimų bei pomėgių. Vaida augina triušius, domisi smulkiuoju ūkiu, mezga bei pardavinėja  riešines, velia veltinius. „Turėdama daugiau laisvo laiko, dukra visą šeimą lepina kepiniais: namine duona, pyragais, bandomis ir kt.", - negailėdama pagyrų pasakojo ūkininkė.

Žento Lino drožiniai. Nuotraukoje – su dukterėčia Elena

Jolantos šeima taip pat neatsilieka. Žentas Linas drožia iš medžio, Jolanta siuvinėja paveikslus, vyresnysis sūnus Edmundas padeda nudirbti darbus ūkyje. Jauniausioji dukra Edita klijuoja paveikslus iš grūdų.

Padargai - pačių darbo

Vytautas Oleškevičius pagal specialybę yra inžinierius mechanikas. Visą reikalingą techniką, tokio dydžio ūkiui Oleškevičiai turi nusipirkę. Tačiau nemažai padargų Vytautas yra sukonstravęs savo rankomis.

Vaikaitis Edmundas prie malkų skaldyklės

„Esu surinkęs kultivatorių. Domėjausi, pabandžiau ir išėjo, kiti už naują kultivatorių sumoka didelius pinigus. Tokiu pat būdu padariau plūgą, vartytuvą, akėčias, sėjamąją. Jeigu man reikia ir įmanoma padaryti, pats viską padarau", - pasakojo ūkininkas.

Paskutinis Vytauto darbas - malkų skaldytuvas. Pasak vyro, užsakė ištekinti tik pagrindinę dalį, suvirino stovą, o visą kita surinko pats. Reikia tik  paimti ir padėti kulbę, kurią aparatas suskaldo. „Tas, kas dirba ir netinginiauja, gali išgyventi iš ūkio ir viską sau leisti", - pabrėžė ūkininkas.

Puoselėja šeimos tradicijas

Onutė pasakojo, kad nė viena šventė neapsieina be jų pačių slėgto sūrio, kimšto skilandžio, ypatingai raugtų agurkų ar gilių kavos. „Visus receptus bei gaminimo įgūdžius perėmėme iš tėvų. To paties mokome ir savo dukras. Gaminame senovinį saldų sūrį, prie kurio reikia „plušti" visą dieną, tačiau tokio niekur kitur nenusipirksi. Agurkus raugiame bei rūkome lašinius tik natūraliai".

Šeimos muziejus Oleškevičių namuose. Iš kairės: Onutė, vaikaičiai Edmundas, Ieva ir Martynas

Be viso to, Oleškevičiai kasmet rengia šeimos šventes. „Baigiame visą Lietuvą apvažiuoti", - su pasididžiavimu kalbėjo Onutė. Šeima organizuoja grybavimo, žuvavimo čempionatus ir panašias atrakcijas.

„Metų žmogaus" titulas

Įžengus į Vytauto ir Onutės namus, dėmesį patraukia diplomais ir padėkomis nukabinta siena. Prieš dešimtmetį Oleškevičiai nepraleisdavo nė vieno ūkininkų konkurso, derliaus šventės ar parodos. „Noriai dalyvavome parodose. Buvo malonu nuvykti, parodyti, ką turime, o kartu ir parduodavome savo produkciją", - nostalgiškai kalbėjo Onutė. Pasak jos, šiandien gal ir dalyvautų panašiuose renginiuose, tačiau trūksta laiko, o ir pačių renginių sumažėjo.

„Kiekvienais metais gražiname aplinką, žiemą stengiamės kuo įdomiau papuošti visą sodybą, kad būtų miela ir savo, ir pravažiuojančio žmogaus akiai, tačiau kaimo rajonuose niekas tokių konkursų neorganizuoja", - savo pastebėjimais dalijosi Oleškevičių šeima.

Respublikinėse derliaus šventėse Oleškevičiai ne kartą atstovavo Prienų rajono ūkininkams, keletą metų iš eilės „Metų ūkio" konkursuose laimėjo prizines vietas, gavo padėkų už gebėjimą kurti gražią aplinką. Tačiau, Onutės teigimu, jai asmeniškai svarbiausias įvertinimas yra 2008-aisiais pelnytas rajono „Metų žmogaus" titulas.

MŪ inf.