Jurbarko r. Algimantas Liorincas nesiblaškė ieškodamas savo kelio – pasirinko tęsti šeimos ūkio tradiciją. Galvijų auginimas jam – tėvų perduota patirtis, papildyta šiuolaikiniu ir savitu požiūriu.

Baigęs studijas Klaipėdos kolegijoje A. Liorincas grįžo į tėviškę ir, pasinaudojęs jauniesiems ūkininkams skirta parama, įkūrė mėsinių galvijų ūkį. Sako, kitaip pasielgti net minties nebuvo, juk pažangus tėvų ūkis su visa infrastruktūra buvo gera starto aikštelė.

Ūkininkauja ir vyresnysis Algimanto brolis Rapolas – turi augalininkystės ūkį, sesuo Ramunė augina levandas ir gamina jų produktus, yra įkūrusi kavinę, rengia edukacijas.

Pažangūs Jurbarko krašto ūkininkai Laima ir Algimantas Liorincai, matydami vaikų norą ir gebėjimą tęsti jų pradėtą darbą, prieš keletą metų ramia širdimi pardavė visą pieninių karvių bandą ir dabar gyvena laisviau, padeda vaikams.

Už paklotus pamatus ateičiai Algimantas tėvams jaučia didelį dėkingumą. „Nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma įkurti galvijų ūkį nuo nulio, bet mano tėvai kažkada tai padarė. Man pradėti ūkininkauti jau turint sukurtą infrastruktūrą, pastatus, žemę, buvo nepalyginti lengviau“, – sako jaunas ūkininkas.

Tvarkingas, išpuoselėtas jaunesniojo Algimanto Liorinco ūkis, kuriame daug dėmesio skiriama gyvulių gerovei, aplinkai, tvariam ūkininkavimui, sulaukė įvertinimo ir tapo konkurso „Metų ūkis 2025“ laureatu.

Galvijus augina produkcijai

A. Liorinco ūkio pradžių pradžia – su angusų veislės sperma sėklintos pieninės karvės. Tvirtai nusprendęs auginti mėsinius galvijus, mišrūnėms kergti įsigijo limuzinų veislės reproduktorių. Maždaug trečdalis ar net daugiau galvijų jau yra grynaveisliai arba turi 75–80 proc. limuzinų kraujo. „Jau ir pagal išvaizdą, stambumą matyti, kad tai limuzinai“, – gražiausius bandos egzempliorius rodo augintojas. Limuzinus jis rinkosi dėl to, kad jų populiacija Lietuvoje yra didžiausia. Šiuo metu ūkyje yra du limuzinų reproduktoriai, pirkti iš Lietuvos veislinių ūkių. „Lietuvos veisėjai jau moka užauginti kokybiškus gyvulius, tikrai yra į ką pažiūrėti ir iš ko išsirinkti, nematau prasmės ieškoti buliaus užsienyje“, – giria kolegas A. Liorincas.

Galvijus jis augina produkcijai. Ūkio plėtra dar tik įsibėgėja, fermose yra vietos dar bent 200 gyvulių. Visas prieauglis lieka ūkyje: telyčios – bandai plėsti, veršiukai – penėti. Baigiantis metams, kai dabartinę karvių bandą pavasarį papildys būrys telyčių, kurios netrukus veršiuosis, jau turėtų būti 80–90 žindenių.

Ateities planuose – seniausias ir didžiausias limuzinų veislės karves kryžminti su šarolė buliumi. Šiemet augintojas žvalgysis šios veislės reproduktoriaus. „Pabandysiu tokį eksperimentą, nes penėjimui reikia stambesnių gyvulių. Be to, pirmos kartos mišrūnų mėsa dėl heterozės efekto yra labai kokybiška“, – sako Algimantas.

Gyvulių jo gyvenime buvo visą laiką, vis dėlto pradėjus auginti mėsinius galvijus reikėjo daug skaityti, domėtis ir semtis žinių kursuose. „Pradžia buvo nelengva. Mėsinių galvijų priežiūra ir jų elgsena visiškai skiriasi nuo pieninių. Kai reikėdavo karves pervaryti, yra tekę jas vaikytis po visą rajoną, kol perskaitęs apie galvijų psichologiją, išsiaiškinau, kad reikia duoti miltų – tada pačios ateis iki tavęs. Dabar jau nebereikia 4–5 žmonių bandai ginti – galiu ir vienas“, – dalijasi patirtimi A. Liorincas.

Racionas beveik kaip pieninių karvių

Penėti intensyvios gamybos veislių galvijus ūkininkui leidžia gera ūkio pašarų bazė. Racioną sudaro šienainis, kukurūzų silosas, šiaudai ir koncentruotieji pašarai, kuriuos sudaro trys dalys miežių, viena – kviečių, viena – avižų ir pupų. Viską užsiaugina savo ūkyje, miltus sumala nuosavu malūnu. Papildomai perka tik mineralines medžiagas.

„Mano galvijų racionas beveik kaip pieninių karvių“, – kokybiškais pašarais didžiuojasi Algimantas. Mišrūnai per 18–22 mėn. užauga iki 800–900 kg ar net vienos tonos.

Visą straipsnį skaitykite kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“.