Kėdainiai. Ūkininkė Zina Kalasūnienė sako, kad jos kiemas tikriausiai yra lankomiausias Labūnavoje, mat čia visą dieną veikia savitarnos parduotuvė, kur galima įsigyti šviežiai pamelžto pieno, grietinės, sviesto ar varškės.

Zina Kalasūnienė kas rytą pamelžusi karves su šviežiu pienu sėda į automobilį ir suka į miesto pusę, kur jos jau laukia klientai. Netrunka nė valandos, kai moteris, pardavusi apie 60 l pieno (po 0,5 Eur/l), jau grįžta namo. Tada šviežia produkcija papildomas savitarnos parduotuvėlės asortimentas, o ji pati su vyru Kazimieru gali ramiai išgerti kavos. Vakarinis melžimas prasideda 17 val., tada visas šviežias pienas realizuojamas kiemo parduotuvėlėje. Kas lieka neparduota, separuojama ir daroma grietinė, varškė, sviestas. Tokiu ritmu ūkininkė gyvena jau nuo 1994 metų.

„Turiu 8 karves ir kas dieną primelžiu apie 200 l pieno. Tokio kiekio labūnaviškiai neišpirks, todėl rytais lekiu link Kėdainių. Tikra mano atrasta „aukso kasykla“ – sodai ties Pelėdnagiais, kur turiu labai daug klientų. Mano mėlyną mašiną jie iš tolo pažįsta, o ir važiuoti stengiuosi visada tuo pačiu laiku. Turiu nuolatinių pirkėjų Pagynėje, Babtuose, Nociūnuose, kuriems pagal susitarimą vežu po 10-20 l pieno kartą per savaitę“, - pasakoja ūkininkė.

Didelė dalis pieno realizuojama savitarnos parduotuvėje, kuri stovi tiesiog Kalasūnų kieme. „Vyras sugalvojo nupirkti medinį namelį prekybai, taip ir man, ir klientams patogiau. Produktai sudėti šaldytuve, kainos surašytos ant lentos. Pasitikiu klientais ir jie manęs neapgaudinėja,“ – šypsosi Zina.

Savitarnos parduotuvėlėje, kuri veikia iki 21 val., būna ne tik šviežio pieno, bet ir grietinės, varškės, sviesto. Žmonės pasiima, ko reikia, ir palieka pinigus dėžutėje

Ūkininkė sako, kad karantinas jiems tik į naudą: visi sėdėjo namuose ir daugiau pieno pirko. Bet apskritai naminio pieno mėgėjų gretos mažėja. „Kai 1994 m. išlaikiau vairavimo teises ir pradėjau vežti pieną parduoti, mieste stovėdavo eilės prie naminio pieno. Būdavo pilu, pilu, pakeliu galvą ir sakau – nebelaukite, nebeužteks. Dabar pasikeitė kartos, jaunimas nelabai mėgsta natūralų pieną“, - pastebi Zina.

Beveik dešimtmetį melžė kolūkio karves

Į Labūnavą ji su vyru ir dviem mažais vaikais atsikraustė 1985 m., kai tuometinis kolūkio pirmininkas statė gyvenvietę ir kvietė čia patraukliomis sąlygomis dirbti specialistus. „Neblogai gyvenome Kauno rajone, bet čia kūrėsi nauja graži gyvenvietė, darželis, mokykla, dar namą pirmininkas pažadėjo. Taip ir susigundėme“, - prisimena Zina. Ji devynerius metus melžė karves Labūnavos kolūkyje.

Zina daug laiko skiria sodybos aplinkai puoselėti ir visai neišgyvena dėl to, kad karvės tarsi pririša prie ūkio - Palangoje pabūti jai užtenka vienos dienos

„Visos melžė Labūnavoje karves už pažadėtus namus: ir kirpėjos, ir medicinos seselės. Po 9 darbo metų kartą susiginčijau su fermos vedėju, jis sako – nepatinka, tai nedirbk. Tą pačią dieną po pietų parašiau prašymą išeiti iš darbo. Vyras mane palaikė. Tada turėjome dvi karves, kaip ir dauguma šeimų tais laikais. Kažkuri iš draugių pasiūlė atvežti parduoti pieno į miestą. Pabandžiau, ir man labai patiko“, - prekybos pradžią prisimena Zina.

Netrukus tvarte atsirado daugiau karvių, prireikė ir traktoriuko, kitų padargų pašarams ruošti. „Pradėjome plėstis. Nuo 2007 m. ir vyras, gabus mechanizatorius, išėjo iš bendrovės, ėmėme abu riūkti. Bet, žinokite, gerai mums taip, niekas ant sprando nesėdi“, - ūkininkės dalia nesiskundžia moteris.

Kalasūnų augintinės kas dieną duoda 200 l kokybiško pieno

Kazimieras (kurį visi vadina Kęstu) garsėja kaip labai gabus mechanikas. Jis kruopščiai prižiūri, sutvarko ir patobulina ne tik savo ūkio techniką, bet ir kitiems žemdirbiams pagelbėja: remontuoja žemės ūkio mašinas, padeda ruošiant pašarus gyvuliams.

Augintinėms reikia nuolatinės priežiūros

Dabar Kalasūnai laiko 8 karves ir vieną tuoj apsiveršiuosiančią telyčią. Šokoladė, Mėta, Garbanė, Spirga, Baltanosė – visos augintinės turi vardus pagal išskirtinius bruožus. Kruopščiai prižiūrimos karvės ilgai išlieka pieningos: bandoje yra ir 7, ir 8 veršių karvių. Zina sako, kad liūdniausia būna tuomet, kai tenka kurią augintinę parduoti mėsai, dažniausiai dėl to, kad neapsisėklina.

Pieningą karvę dabar galima nusipirkti už 700-900 eurų, kai kas prašo ir 1000 eurų, bet tai jau turi būti ypatingai vertingas gyvulys. Gimusius veršiukus dažniausiai parduoda 2 savaičių amžiaus – ilgiau laikyti neapsimoka. Ūkininkė paaiškina, kad stengiasi karves sėklinti su mėsinių veislių bulių sperma, tada veršiukai gimsta stambesni ir pinigai už juos būna geresni.

Štai tokioje lauko aikštelėje 8 karves pamelžti užtrunka apie 1 valandą

Pagal specialybę Zina zootechnikė, todėl greitai pastebi, jei kuri augintinė sunegaluoja. Tada iš karto skuba pas veterinarą. Štai neseniai viena karvė po apsiveršiavimo nesikėlė. „Atsivežiau veterinarą, jis greitai kraujo tyrimus atliko ir sako: labai užkilęs cukraus kiekis kraujyje; tai kerta per kojas ir gyvulys nesikelia. Sulašino karvei vaistų, vakare dar vienus suleido į veną - ir viskas gerai. Nors aš dar kelias dienas tupinėjau aplinkui tą karvę, stebėjau, ar nesikartos blogumas“, - įtemptą laiką prisimena ūkininkė.

Dėl plėtros nuomonės išsiskiria

Žiemai ūkininkai paruošia apie 100 ritinių šieno, pievas šienauja tris kartus per sezoną. Karvėms šienas yra geriausias pašaras, o ir išdalyti gyvuliams jį lengviau. Ankštame tvarte sunku būtų pritaikyti naujas technologijas, bet ir čia Kazimiero gebėjimai gelbsti: šieno ritinius jis užkrauna ant pastogės (telpa 4 ritiniai) ir tada pro landą lubose pašarą iškrato karvėms. Skystas mėšlas kaupiasi tvarto viduryje po grotelėmis įrengtame rezervuare, iš kurio kas savaitę išsiurbiamas ir išlaistomas ant laukų.

Ūkyje vieno traktoriaus buvo per maža, nes labai daug laiko užimdavo nuolatinis padargų kaitaliojimas

Savos žemės Kalasūnai turi 10 ha, deklaruoja 11 ha. Ūkyje yra du Belarus traktoriai: iš pradžių su vienu dirbo, bet vyrui nusibodo nuolat padargus keisti, tai įsigijo antrą. Smulkusis ūkis 2011 m. įgyvendino 25 tūkst. litų vertės investicinį projektą. Tąkart pirko ritinių vyniotuvą, melžimo aikštelę. Vyras ir dabar domisi, gal būtų galima paramą naujam investiciniam projektui gauti, nes jis norėtų plėsti ūkį.

„Vyras nori plėstis, bet aš jį stabdau. Jei daugės karvių, tai turima technika bus per mažų gabaritų, reikės ir ją atnaujinti. Jei mums būtų po 30 metų, tada sakyčiau taip, bet dabar... Vaikai jau užauginti, kiek turime, tiek ir užtenka“, - aiškina Zina Kalasūnienė.

MŪ inf.