Pasvalys/Šakiai. Intensyvus žemės dirbimas, pesticidų naudojimas sudaro galimybę gauti didelį ir konkurencingą derlių, tačiau trikdo ekosistemą. Apie tai signalizuoja nesutramdomai išplitę žiedinukai vasariniuose rapsuose ar dirvinės smilguolės bei tuščiosios avižos javuose.

Migliniai javai ir rapsai dominuoja tarp žemės ūkio augalų ir jau dabar tai kelia didelių problemų. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties direktorė Stanislava Maikštėnienė pastebi, kad intensyviai naudojant mineralines trąšas, ypač azoto, intensyvėja humuso mineralizacija, mažėja dirvožemio sorbcinė geba, didėja laidumas šalčiui ir šilumai, blogėja augalų žiemojimo sąlygos.

Intensyviai naudojant insekticidus, sunaikinami kenkėjai, tačiau kartu ir jų naikintojai, tad po kurio laiko, pažeidus savireguliacijos sistemą, populiacija padvigubėja. Taip atsitiko su žiedinukais (melgethes aeneus F.) vasariniuose rapsuose.

„Gyvenime nesu mačiusi, kad ant vieno rapsų žiedo būtų po 5-10 žiedinukų, o šiemet tokių vaizdų teko pamatyti. Ir dabar matome silpnai žydinčius vasarinius rapsus - vadinasi, juos tebekankina kenkėjai", - sako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties direktorė Stanislava Maikštėnienė

Mokslininkės manymu, intensyviai naudojant selektyvaus veikimo herbicidus, sunaikinamos vienos piktžolės, bet sudaromos nišos kitoms – dirvinėms smilguolėms (Apera spica venti L.), tuščiosiomss avižoms (Avena fatua L.) ir pan.

Dobilai - ne tik pašarui

Raudonieji dobilai geriausiai dera sunkiose ir vidutinio sunkumo nerūgščiose (pH 6-7) žemėse. Be to, jų stipriai išvystyta šaknų sistema ne tik praturtina dirvožemį biologiniu azotu, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą.

„Lietuvoje auginami ankstyvieji ir vėlyvieji raudonieji dobilai. Jie skiriasi vystymosi greičiu ir pjūčių skaičiumi. Raudonieji dobilai, išauginantys vidutiniškai ne daugiau kaip 6-7 normalius tarpubamblius, laikomi ankstyvaisiais, daugiau kaip 8-9 - vėlyvaisiais", - paaiškina S. Maikštėnienė.

Ankstyvieji raudonieji dobilai greičiau auga, anksčiau už vėlyvuosius pradeda žydėti, užaugina 2-3 žaliosios masės derlius. Sėklos gali subręsti ir iš antrosios žolės, jei pirmoji laiku (birželio pirmomis dienomis) nupjaunama.

Joniškėlio bandymų stotyje, auginant pagal inovatyviąsias technologijas, ankstyvųjų dobilų Sadūnai derlius siekia 420-430 kg/ha, o vėlyvųjų Arimaičiai - 500 ir daugiau kg/ha. Beje, jų išauginimo savikaina gerokai mažesnė negu javų, o paklausa gana didelė.

Kaip sugrąžinti dobilus ir kitas daugiametes žoles į Lietuvos augalininkystės ūkių, neauginančių gyvulių, laukus? Mokslininkų manymu, būtina išplėsti dobilų ir kitų daugiamečių žolių naudojimo galimybes - sėklai, žaliajai trąšai, šiaudų mineralizacijos procesams optimizuoti ar kaip atsinaujinančios energijos šaltinį.

Augalininkystės ūkiuose susikaupia daug šiaudų, kurie įterpiami trąšai, o su jais į dirvožemį patenka dideli sunkiai mineralizuojamų medžiagų - lignino, celiuliozės - kiekiai. Mikroorganizmams skaidant sunkiai irstančius organinius junginius, reikia daug didesnių azoto atsargų dirvožemyje. Papildomai neįterpus mineralinio azoto, šiaudai irsta lėtai, vyksta pelėjimo procesai ir išsiskiria toksinai, stabdantys augalų šaknų vystymąsi. Štai kodėl dar iš rudens matome gelstančius žieminių javų pasėlius.

Intensyviose agrosistemose jau seniai rekomenduojama šiaudų C:N santykiui optimizuoti išberti 10 kg azoto 1 t šiaudų, t. y. 6-7 tonoms šiaudų reiktų beveik 200 kg salietros, o tai kainuotų apie 150-200 Lt (skaičiuojant, kad salietros kaina 1000 Lt/t). Be to, lietinguoju periodu greitai migruojantis azotas dažnai nuplaunamas į gilesnius sluoksnius ir mikroorganizmai nespėja jo sujungti į organinius junginius, todėl šiaudų skaidymuisi rudens periodu nesusidaro optimalios sąlygos.

Viena iš išeičių - azoto trūkumą kompensuoti biologiniu azotu, kuris gali būti sukaupiamas dobilų ir kitų augalų, auginamų tarpiniuose pasėliuose, biomasėje. „Anksčiau dobilų derlių ir pelningumą mažino išplitusios ligos. Pastaraisiais metais sukurtos naujos atsparesnės ligoms dobilų veislės, o ir dirvožemyje patogenų užkratas sumažėjęs. Tai leidžia gauti didelius biomasės ir sėklų derlius", - dobilų plotų didėjimo perspektyvomis neabejoja mokslininkė.

Pupų ir žirnių paklausa didėja

„Po praėjusios nepalankios žiemos Šiaurės Lietuvoje netekus didelės dalies žieminių kviečių, buvo pasėta nemaži plotai žirnių ir pupų. Pastebėjome, kad šie augalai labai gerai auga ir kenkėjų jų pasėliuose gerokai mažiau negu vasariniuose rapsuose. Sakyčiau, vasarinių rapsų ateityje reikėtų sėti kuo mažiau", - ragina S. Maikštėnienė, siūlydama žemdirbiams plėsti sėjomainą žirniais, pupomis ir dobilais.

Mokslininkės skaičiavimu, sėjamieji žirniai, naudojant naujas technologijas, pelningumu mažai atsilieka nuo kviečių, jei įvertintume ir jų naudą antriems metams. Žirnių auginimo technologija nėra brangi, tik reikalauja atidos.

Pirmiausia, žirnius reikia sėti kuo anksčiau, kad kenkėjų antplūdis nesutaptų su žirnių augimu. Žemę žirniams reikėtų įdirbti giliau, iki 8-10 cm, o sėti rekomenduojama 6-7 cm gyliu. Dirvinius herbicidus naudoti drėgnoje dirvoje, privolavus sėjos dieną. Žydėjimo pradžioje, silpnėjant gumbelinių bakterijų veiklai, reikėtų patręšti skystomis ar biriomis azoto (N30 ) trąšomis. Žydėjimo pradžioje reikia nupurkšti insekticidais nuo vaisėdžių ir gumbauodžių.

Pupų auginimo technologija taip pat nėra sudėtinga. Joms, kaip ir žirniams, reikia gilesnio žemės dirbimo, o sėjama iki 8 cm gylio. Dirviniai herbicidai naudojami tuoj po sėjos privolavus. Paprastai prireikia ir insekticidų nuo sitonų ir amarų.

Pupos grįžo į bendrovės laukus

Šakių rajono „Lukšių" žemės ūkio bendrovė (dirba 3364 ha) po keliolikos metų pertraukos pasėjo 40 ha pupų ir panašų plotą (100 ha) kaip ir pernai žirnių.

Pupas „Lukšių" bendrovė šiemet ryžosi auginti ne vien dėl „žalinimo". „Sprendimą nulėmė brangstantys baltyminiai priedai ir pašarai gyvuliams: sojos, rapsai, išspaudos. Esame gyvulininkystės ūkis, manome, kad baltymingų pašarų užsiauginsime pigiau. Be to, matome pupų, kaip sėklinės medžiagos, rinką", ‑ sako bendrovės vadovas Jonas Pranaitis.

Bendrovė pasirinko vokiečių selekcijos vidutinio ankstyvumo, stambių grūdų veislę Fuego, kuri atspari išgulimui ir ligoms. Visame 40 ha sklype pupos šiemet auginamos sėklai. Šiuo metu augalai jau žydi. Kadangi pasėlis yra tinkamo tankumo, jo neapniko amarai ir ligos, galima tikėtis neblogo derliaus.

„Pasakysiu rudenį, ‑ paklaustas, kokį derlingumą prognozuoja, atsakė „Lukšių“ bendrovės vadovas Jonas Pranaitis. - Tikimės 4-5 t iš ha. Pernai iš hektaro pavyko prikulti po 5 t žirnių. Nors žirniai labai rizikinga kultūra, mums jų auginimas pasiteisino"

Tiek pupų, tiek žirnių agrotechnologija nėra brangi. Abu augalai kuliami palyginti vėlai, todėl ūkiuose prasitęsia javapjūtė. Vis dėlto nuo žirnių auginimo ne vieną žemdirbį atbaido tai, kad juos sunkiau nuimti - jei lietus augalus priploja prie žemės, jie tegali pasitarnauti tik kaip trąša dirvožemiui.

MŪ inf.