Biržai. Pirmą kartą surengto konkurso „Geriausiasis 2013 metų pieno ūkis" pirmosios vietos laimėtojas Petras Aukštikalnis mano, kad suklydo pasirinkęs šią sritį. Netrukus šešiasdešimtmetį švęsiantį žemdirbį kamuoja abejonės, kad Lietuvai žemės ūkio iš viso nereikia ir kas perims išpuoselėtą ūkį.
Lamokų kaimo ūkininkas, parodoje „AgroBalt" įvertintas už sėkmingą pieninės galvijininkystės vystymą, yra įkūręs dar ir transporto paslaugų įmonę. „Vertėjo plėsti transporto paslaugas, tačiau įmonės veiklą pristabdėme, į ūkio plėtrą sudėjome visas jos lėšas", - prisipažįsta P. Aukštikalnis.
Konkurso laimėtojas teigia turįs daug idėjų ūkiui modernizuoti, tačiau yra keli „bet". „Neramina mintis, kad Lietuvai iš viso žemės ūkio nereikia, karvė greitai bus įrašyta į Raudonąją knygą. Neseniai Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas", vienijančio stambiuosius pieno gamintojus, susirinkime apsidairiau - visi žilagalviai, 60-70 metų, o vaikai pieno ūkių perimti nenori. Ne vienas teigia, kad sutiktų su išlyga - išpjauti karves ir sėti grūdines kultūras. Pieno ūkyje niekas nenori dirbti - už tokį sunkų triūsą neadekvatūs pinigai. Šitas ministras jau tikrai tuos gyvulininkus remia, tačiau realių darbų nesimato. Ragino rašyti projektus, gaišome laiką, samdėme rengėjus, sumokėjome pinigus ir nieko negavome", - neslepia P. Aukštikalnis.
Ūkį sukūrė plyname lauke savo rankomis
Aukštų rezultatų pasiekusį ir įvertinimą pelniusį ūkį 1992 m. įkūrė solidų sėklintojo stažą turintis Petro tėtis ir daug metų melžėja dirbusi mama. „Už pajus suirusiame kolūkyje gavome 10 karvių. Kiti gyvulius pardavė į mėsos kombinatą, o sesuo pasiūlė kurti pienininkystės ūkį", - pradžią prisimena P. Aukštikalnis.
Gyvuliai iš tvarto į ganyklą išgenami pagal Sekminių papročius: su muzika, vainikais, pašmaikštavimais, linkėjimais ir užkalbėjimais. Šią tradiciją puoselėja ūkio šeimininkas su žmona Danute
Po aštuonerių metų tėvai ūkį perrašė sūnui. Tuomet jis, sujungus dviejų šeimų žinias ir jėgas, pradėtas sparčiai plėsti, modernizuoti, karvių banda - didinti ir gerinti. Iki šiol Lamokuose darniai pluša ūkio savininkas su žmona Danute bei Petro sesuo Vitalija Kopūstienė su vyru Gediminu. Sėkmę lemia ne tik susiklausymas ir pagarba vienas kitam, bet ir tai, kad ūkyje dirba visas specialistų komplektas: Petras pagal išsilavinimą yra statybininkas, sesuo Vitalija - baigusi Veterinarijos akademiją, jos sūnus - agronomas, o vyras - mechanizatorius.
„Visas ūkis tėvų žemėje sukurtas plyname lauke pačių rankomis. Kasmet plėtėme tvartus, didinome galvijų skaičių. Ko nors ėmusis, viską reikia numatyti į priekį. Dabar džiaugiuosi, kad vadovavausi fermų projektuotojo patarimais. Iš pradžių juokiausi, kam statyti tokią didelę fermą. Paskui paaiškėjo, kad projektuotojo įžvalgos buvo teisingos. Mėšlo rezervuarą įrengėme ten, kur man atrodė, kad jis turėtų būti, netrukus paaiškėjo, kad jis ne vietoje", - prisipažįsta ūkininkas.
Petras Aukštikalnis su Vytautu Stankevičiumi - ne konkurentai, o bičiuliai
Ūkio banda buvo formuojama perkant karves ir telyčias iš ūkių, turinčių produktyvias bandas. Siekdami rezultatų lamokiškiai kreipėsi į Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos ir VĮ „Šiaulių regiono veislininkystė" specialistus. Šie, apžiūrėję kiekvieną gyvulį ir išanalizavę jo kilmę, sudarė veisimo planą. Buvo numatyta galvijų bandą gerinti taip, kad naujos kartos karvės būtų tarpusavyje kiek galima panašesnės, turėtų mažiau eksterjero trūkumų bei sveikatingumo problemų.
Banda - viena produktyviausių šalyje
Aukštikalnių ūkiui vienam pirmųjų Biržų rajone suteiktas galvijų veislyno statusas. Karvių produktyvumui didinti naudojama aukštos genetinės vertės bulių sperma, kurios dėka sukurta viena iš produktyviausių Lietuvos žalųjų-žalmargių veislės 145 karvių banda. Iš viso ūkyje šiuo metu laikoma 240 galvijų. Daugiau kaip 90 proc. karvių įrašyta į Lietuvos žalųjų galvijų kilmės knygos A arba B skyrius.
Didžioji dalis telyčaičių ūkyje paliekama bandai gerinti. „Norime išlaikyti pieno kiekį, todėl mažiau produktyvias karves išbrokuojame. Taip pat pastebėjome, kad neapsimoka gydyti jaunų veršingų telyčių. Investuoji į gydymą, o galų gale vis tiek dažniausiai tenka parduoti mėsai", - sako P. Aukštikalnis.
Šakėmis mosuoti nereikia
Pašnekovas teigia daugiau apie ūkio plėtrą negalvojantis, nori išlaikyti pasiektą lygį ir sumažinti rankų darbą. Moderniame karvių ir telyčių palaido laikymo tvarte su pažangia „DeLaval" firmos tandemo tipo 10 vietų melžimo aikštele, pasak ūkio šeimininko, šakėmis mojuoti jau nereikia, šėrimas visiškai automatizuotas.
„Įsigijome robotą - pašarų stumtuvą, ketinome pirkti kanopų stakles, karvių varytuvą, bet tą projektą atmetė, kitą projektą parengėme kompiuterizuotam pašarų dalytuvui įsigyti. Kad ir kiek ferma būtų mechanizuota ir automatizuota, prie gyvulių reikia dirbti septynias dienas per savaitę", - pabrėžia pašnekovas.
Ūkyje kartu su jo šeimininku dirba 10 žmonių. Samdomoms darbuotojoms - dviem pagrindinėms ir dviem pagalbinėm melžėjom - moka nuo primelžto pieno kiekio, todėl jos labiau suinteresuotos. Karves melžia ir ūkio šeimininko žmona bei sesuo. Ūkyje triūsia samdomas mechanizatorius. Norėdami turėti šiek tiek atokvėpio, vieną savaitę už ūkį atsako viena šeima, kitą kita. „Mes nepratę kitaip, per daug nepasitikime kitais, viską stengiamės sužiūrėti patys", - neslepia P. Aukštikalnis.
Trys bendrai dirbantys ūkiai deklaruoja per 400 ha žemės, apie 100 ha ganyklų. Pašarus užsiaugina ir savame malūne gamina patys, perka tik mineralinius papildus ir rapsų išspaudas, augina grūdines kultūras, dalį jų parduoda.
Pašarų gamybai ir šėrimui Aukštikalniai naudoja modernias ir pažangias technologijas. Racionai gyvuliams skaičiuojami pagal produktyvumą, naudojami įvairūs visaverčiai pašarai, kurie užtikrina ne tik gerus išmilžius, bet ir gerą bandos sveikatingumą. Vidutinis ūkio bandos piendavių produktyvumas - 10 t per metus.
Idėja steigti pienininkystės ūkį priklauso Petro seseriai Vitalijai Kopūstienei
Galvos skausmo baimė ir pakilusios kainos atbaidė nuo perdirbimo
Ūkio savininkas neslepia, kad ketino ūkyje vykdyti pilną gamybos ciklą, suprojektavo statinius pienui perdirbti, varškei, sūriams, rūkytiems sūreliams ir jogurtui gaminti. „Tačiau aklai nieko nedarome, o rasti rinką pagamintai produkcijai, papildomų darbuotojų būtų naujas galvos skausmas. Kai už pieną pradėjo mokėti daugiau, šią idėją numarinome", - teigia pašnekovas.
Nors, jo žodžiais, perdirbėjai jau labiau skaitosi su gamintojais, atlygis už pateiktą žaliavą - per mažas. „Ne kartą supirkėjams siūliau dalintis naštą per pusę, žaisti atviromis kortomis: mes sąžiningai rodytume pieno savikainą, o jie - pelnus. Tačiau kol kas viskas sukraunama ant gamintojo pečių, žaidžiama į vienus vartus", - apmaudo neslepia P. Aukštikalnis.
MŪ inf.
Stanislovo Vadapolo nuotr.
Taip pat šia tema skaitykite
-
Ekologiškus šaltalankius lengva auginti, produkcija populiari
2024-11-22 -
Paramos visiškai pakako ketvirtadaliui pareiškėjų
2024-11-21 -
Kaip pasėliai pasitinka žiemą skirtinguose Lietuvos rajonuose
2024-11-21
Skaitomiausios naujienos
-
Nustatyti tiesioginių išmokų dydžiai už 2024 metus
2024-11-15 -
Žemdirbiai galės įsigyti besiribojančią žemės ūkio paskirties žemę
2024-11-13 -
Skelbiami nauji pelkių ir natūralių pievų žemėlapiai
2024-11-08
(0)