Jurbarko r. Agnietė ir Mindaugas Pranckūnai, vieni pirmųjų Lietuvoje pradėję auginti alpakas ir Skirsnemunėje įkūrę ūkį „Nemuno alpakos“, po kelerių metų įsteigė ir asociaciją, kuri vienija bendraminčius. Nuo šių metų vasario Alpakų ir lamų augintojų asociacijos pirmininkė yra Agnietė.

„Šis kelias nėra nei lengvesnis, nei sunkesnis už kitus. Jeigu tai, ką daro, žmogui patinka, jeigu jis mato prasmę, jeigu pataiko pagal savo norus, tai viskas įmanoma. Nėra labai lengva, bet tikrai viskas įmanoma. Žinoma, jeigu norisi greito verslo, tai čia ne tas atvejis. Taip galiu pasakyti jauniems žmonėms, pradedantiems savo kelią“, – filosofiškai apie alpakų auginimą, veisimą ir vilnos gaminių kūrimą kaime kalba A. Pranckūnienė.

Pagal profesiją ji yra filologė, švedų kalbos vertėja, Vilniaus universitete baigusi skandinavistikos studijas. Tad tarp jos pasiekimų – ne viena iš švedų kalbos išversta knyga. Tiesa, ši sritis buvo sustojusi, kol daug dėmesio reikėjo gimusiam šiuo metu trimečiui sūneliui. Be to, moteris kartu su vyru rūpinasi ūkiu. Ir čia dar ne viskas: Agnietė iš alpakų vilnos pati verpia siūlus, mezga įvairius gražius dalykus (riešines, pirštines, kojines, šalikus ir kt.), siuva antklodes.

„Kol sūnelis buvo kūdikis, kurį laiką vertimai buvo sustoję, tačiau, kai jis pradėjo eiti į darželį, jau gal ir tam atsiras daugiau laiko. Kur begyventum – mieste ar kaime – kiek darai, tiek ir padarai, tik nuo žmogaus priklauso, kiek pavyksta nuveikti. Motinystė mane išmokė organizuotumo“, – atvira nuo 2013 m. skirsnemuniške save laikanti Agnietė.

Be to, ji mano, kad šiais laikais jau negali daryti aiškios atskirties tarp kaimo ir miesto. Nemažai jaunų šeimų renkasi gyventi kaime, bet dirba tradiciškai miestietiškais laikomus darbus. 

Alpakų priežiūra dalijasi su vyru, jis atlieka daugiau fiziškai sunkesnių darbų: kaip ir su bet kuriais gyvulėliais, reikia ir pašienauti, ir kitus kasdienius rūpesčius sutvarkyti.

Šiuo metų ūkyje yra 28 alpakos, visų mylimas šuo. Laikė ir vištų, bet jas lapė išnešė. Daugiau rūšių gyvulėlių neplanuoja laikyti, nes, anot Agnietės, tada būtų nelengva įsigilinti ir tinkamai prižiūrėti, sąlygas sudaryti.

„Sunkumas galbūt tas, kad nėra poilsio laikotarpio. Su alpakomis tas pats, kas su tradiciniais gyvuliais. Vasarą dar labiau esi pririštas prie tos vietos, kur alpakos. Nelabai gali atsitraukti ar palikti. O kai jos veda mažiukus, visko pasitaiko: ir kokia komplikacija, ir gimsta silpnesnis, ir priežiūros daugiau gali prireikti. Šiltasis metų laikas pavasaris–vasara kainuoja nervų. Kai sulaukiam visų mažiukų, lengviau atsipučiam“, – nelinkusi sureikšminti sunkumų augintoja.

Paklausta, kodėl kūrė asociaciją, atsako, kad tai buvo sena svajonė, kurią pavyko įgyvendinti 2018 m., tad kitą rudenį minės 5-erių metų sukaktį. „Buvome iš tų entuziastų, kurie tikėjo, kad reikia bendruomenės. Kadangi patys nuo pradžių tuo keliu ėjome savarankiškai, tad norėjosi, kad naujiems nariams būtų galima kažkur pasikonsultuoti, atsiremti, kad būtų galima kartu renginius suorganizuoti, specialistų iš užsienio pasikviesti ir t. t. Asociacija buvo graži svajonė, o paskui po truputį ir įsivažiavo. Šiuo metų joje yra 30 narių“, – džiaugiasi A. Pranckūnienė.

Asociacijos iniciatyva 2022 m. pavasarį iš Vokietijos buvo atvykęs tarptautinio lygio alpakų ekspertas Robin Näsemann (Robinas Nesemanas), teisėjaujantis alpakų parodose ir vertinantis alpakas visame pasaulyje. Jis dalijosi žiniomis apie alpakų veisimą, vertinimą ir kt.

Ateinantį vasarį Lietuvos alpakų ir lamų asociacijos nariai planuoja keliauti į Austriją, į alpakų parodą. „Pamažu kuriame alpakų registrą. Kiek patys naudų susikuriame, tiek jų ir turime. Laiko stoka yra stabdis: tiek mums patiems, tiek ir visiems Asociacijos nariams, juk alpakos Lietuvoje nėra mūsų pagrindinė veikla, o daugiau laisvalaikio užsiėmimas, pramoga. Tai pristabdo planus ir visa kita. Pritrūksta laiko, nes viskas vyksta laisvalaikiu. Esame nedidelė organizacija, ir stengiamės sprendimus priimti atsižvelgdami į kiekvieno nuomonę“, – dalijasi Asociacijos pirmininkė.

Ji juokauja, kad entuziastą atpažinsi iš to, ką augina. Jeigu laiko alpakas, tai tikrai entuziastas ir žmogus, turintis svajonę.

Agnietė ir Mindaugas drąsiai įgyvendina savo svajones. Agnietės senelių žemėje įsikūrę alpakų augintojai sugalvojo, kad reikia panaudoti ir jų puikią vilną. Moteris pati verpia, to išmoko bandydama su mama.

„Čia gal genai. Lietuvoje nelabai rastume giminės, kad nebūtų mezgėjų, verpėjų, audėjų. Kai pakalbu su atvažiuojančiais lankytojais apie verpimą, tai paaiškėja, kad nėra namų, kur palėpėje nebūtų verpimo ratelio. Tokia buvo anksčiau kasdienybė. Tik ko nėra Lietuvoje, tai vilninių avių tradicijos. Žmonės įpratę nuvertinti naminę vilną. Anot jų, jeigu naminė vilna, tai labai šiurkšti, kanda, tik prasčiausios kojinės iš jos gaunamos ir pan. Ta naminė vilna žmonėms asocijuojasi su prastu ir pigiu daiktu. Liūdina, kad nėra tradicijos avis auginti rimtai žiūrint į vilną“, – sako A. Pranckūnienė. 

Ją siūlų gamyba, tekstilė, mezgimas patraukė, nes yra kūrybinis pradas. Štai, yra sukūrusi pirštinių, kur atgaivintas močiutės jaunystės raštas – geometrinės figūros rombai. Liaudies menas – kažkur klajojantys, kažkur gyvenantys atsiminimai.

„Man atrodo, kad šiais laikais ypač aktualu kažką gražaus ir vertingo sukurti savo gyvenamojoje vietoje. Atsiranda autentika, gali derinti seną tradiciją su naujovėmis, naujai pažiūrėti į, pavyzdžiui, naują vilną – alpakų, ir pasinaudoti senaisiais mezgimų raštais. Man tai atrodo gražu ir prasminga, galimybė kažką įdomaus kaime nuveikti, nes kaime reikia gyvybės ir judėjimo“, – savo darbų prasmę išsako alpakų augintoja.