Pakruojo r.  Strateginis planas ir jo reikalavimai šiemet ne vienam žemdirbiui tapo galvosūkiu. Ūkininkas Gedas Špakauskas sako, kad teko prisitaikyti ir nepridaryti klaidų.

Vis dėlto jo ūkiui radikalių pokyčių nereikėjo, buvo pasirinktos tokios ekologines sistemas, kurių link eita ne vienus metus.

Siekdamas pritaikyti augalininkystės ūkį prie naujų Strateginio plano reikalavimų ir gauti ne tik bazinę, bet ir daugiau išmokų, pakruojiškis įdiegė ūkyje bent kelias ekologines sistemas. Be to, dar laikėsi atnaujintų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų. Kokius variantus pasirinko ir kaip jam sekėsi, ką ūkyje reikėjo keisti, ar pasiteisino?

„Pirmiausia – neariamoji žemdirbystė“, – ūkininkas sako, kad jau ne vienus metus dirvų nebearia, todėl šiuo atveju kažko labai keisti ir nereikėjo.

G. Špakauskas pasakoja, kad jau kelerius pastaruosius metus neatsėliuoja ir javų, sėja posėlius, tarpinius pasėlius laiko per žiemą. Todėl rinkosi visas minėtas ekoschemas, per daug nieko ūkyje nekeitė. Be to, ūkininkas dar sėja sertifikuotą sėklą, kuri taip pat yra viena iš ekologinių sistemų priemonių.

Naujovė – žaliasis pūdymas

Naujovė G. Špakausko ūkyje buvo ta, kad pagal GAAB reikalavimus reikėjo atidėti 5 proc. negamybinių plotų. Teko sėti žaliąjį pūdymą, iš kurio negalima imti derliaus. Tam paskyrė 10 ha. Ir dar dalį pagriovių apsėjo 3 m pločio žaliosiomis juostomis, kurios irgi įskaitomos į negamybinius plotus kaip kraštovaizdžio elementai.

„Kilo mintis išbandyti įvairius žaliajam pūdymui ar tarpiniams pasėliams skirtus mišinius. Dalyje tam skirto ploto pasėjau net 9 skirtingus mišinius“, – pasakoja pakruojiškis, vasarą ūkyje surengęs lauko dieną ir pakvietęs kitus žemdirbius pamatyti praktinių bandymo rezultatų.

Skirtumai tarp mišinių matėsi, tačiau vienareikšmiškai įvardyti, kurie geresni, negalima.

„Priklauso nuo sėjos terminų, dirvožemio, drėgmės kiekio. Svarbu net augalų veislės mišiniuose. Pavyzdžiui, grikiai skirtinguose mišiniuose atrodė skirtingai: vieni anksčiau pražydo, kiti – vėliau, vieni aukštesni, kiti – žemesni.

Dar pastebėjau, kad augalų rūšių gausa mišinyje nereiškia, jog toks mišinys geresnis. Vis tiek dominuoja 2–3 augalų rūšys, jos stelbia kitas, silpnesnes. Pakanka mišinyje 3–4 rūšių. Svarbu pasirinkti pagal tikslą: norima tokių, kurios kaupia azotą, ar tų, kurios užaugina daug žaliosios masės“, – G. Špakauskas sako, kad tarpiniai mišiniai labai plati tema, kiekvienas ūkininkas turėtų pasidaryti išvadas, remdamasis praktine patirtimi ir mokslo žiniomis.

Mišinius žaliajam pūdymui ūkininkas pasėjo gegužės antroje pusėje, kad neperaugtų. O birželio pabaigoje juos įterpė diskiniu skutikliu. Pasak ūkininko, vėliau dalis augalų vėl pradėjo atželti, todėl teko dar kartą juos įterpti į dirvą. Rudenį tame plote pasėjo žieminius kviečius. Pastebėjo vieną gerą dalyką, kad po žaliojo pūdymo pasėtame kviečių pasėlyje beveik nebuvo piktžolių. Jis visuose ūkio kviečių pasėliuose naudoja rudeninius herbicidus, o minėtame lauke jų net nereikėjo.

Tačiau su kraštovaizdžio elementams priskirtomis daugiamečių žolių juostomis prie griovių ūkininkas vargo: pasėtos žolės kai kur sudygo retai, jas užgožė piktžolės, teko kelis kartus pjauti ir mulčiuoti, kadangi herbicidų čia naudoti negalima.

Nerimą kelia įsipareigojimai

Vertindamas šių metų patirtį prisitaikant prie naujų reikalavimų, G. Špakauskas sako, kad pirmiausia padidėjo laiko sąnaudos kai kuriems darbams atlikti, pavyzdžiui, pagriovių juostoms prižiūrėti. Iš žaliojo pūdymo irgi derliaus nėra, bet reikia jį pasėti, prižiūrėti. Kainuoja ir sėklų mišiniai, degalai. Ilgainiui pūdymas gal ir pagerins dirvožemį.

Pasak ūkininko, įdiegti augalų kaitą nebuvo sunku, kadangi ūkyje nuo seniau neatsėliuojama, auginami ankštiniai augalai, yra rūšių įvairovė, taikoma sėjomaina.

„Tačiau nerimo kelia 4 metų įsipareigojimai. Jeigu netektume dalies nuomojamos žemės ar nutiktų kažkas nenumatyto, sugriūtų visi planai. Taigi, dėl naujų įsipareigojimų darome ūkyje daugiau, tačiau ar išmokų ir finansinės naudos per padidėjusį derlių bus daugiau, dar neaišku.

Gali būti, kad gausime tik šiek tiek daugiau, o dirbsime gerokai daugiau. Sutinku, negalime visko vertinti pinigais. Jeigu auginame tarpinius, tai pirmiausia reikia daryti taip, kad būtų jie kokybiški ir duotų naudą dirvai. Jeigu pasėsime tik dėl „vaizdo“, tai būsimos išmokos neatpirks įdėto darbo. Juk vien tik kokybiška tarpinių mišinių sėkla hektarui kainuoja nuo 70 iki 100 eurų“, – mano G. Špakauskas.