Jonava. Vienus sprendimus ūkininkui Rimantui Kubiliūnui lėmė pats gyvenimas, kitus jis priėmė pats. Pastarieji sėkmingi augalininkystei metai padeda plėsti ir dar jauną mėsinių galvijų ūkį.

Čičinų kaimo (Jonavos r.) ūkininkas R. Kubiliūnas nemažai metų turėjo 350 ha augalininkystės ūkį. Bet galvos skausmą kėlę javams auginti netinkami žemės lopinėliai, išsibarstę kalnuoto reljefo vietovėse, lėmė sprendimą – užsėti juos šienaujamomis pievomis. O kadangi šalia Čičinų dar atsirado galimybė nusipirkti senų fermų, tapo aišku, kad nieko kita nelieka, kaip tik ūkį praplėsti dar viena atšaka.

Rimantas 2017 m. įsigijo geros genetikos veislinių šarolė galvijų bandą, keliasdešimt mėsinių veislių mišrūnų ir pasinėrė į galvijininkystę.

„Atėjęs į fermą po sunkių darbų laukuose nusiraminu ir pailsiu – taip gerai veikia ramūs ir draugiški šarolė galvijai“, – sako Rimantas. Dabar jo bandoje – 72 karvės žindenės, iš jų 32 grynakraujės šarolė ir 40 mišrūnių, 52 buliukai, iš kurių 33 grynakraujai.

Intensyvaus auginimo šarolė galvijus ir mėsinių veislių mišrūnus R. Kubiliūnas ištisus metus laiko tvartuose su mociono aikštele. Kad būtų sumažintas amoniako išskyrimas, ūkininkas tvarte pradėjo naudoti specialų biopreparatą – kai išvalomas kraikas, šiuo preparatu išpurškiami gardai.

„Tai brangi priemonė, per metus reikės pusantro buliaus tam užauginti. Bet suprantu, kad turime mažinti emisijas, todėl ir investuoju į tai“, – sako ūkininkas.

Rimantas Kubiliūnas gyvulininkystės ūkyje dirba kartu su seserimi Ilona Damarackiene

Kadangi ūkyje nėra ganyklų, Rimantui reikėjo intensyviai auginamos galvijų veislės, tad rinkosi tarp limuzinų ir šarolė. Važinėjo po ūkius, žiūrėjo, kalbėjosi su augintojais. Pagrindinis jo pageidavimas buvo ramaus charakterio ir beragiai galvijai, bet genetiškai beragių limuzinų dar sunku nusipirkti, todėl pasirinko šarolė veislę.

Pasirinkimas buvo sėkmingas ir dėl gyvulių charakterio. Kaip ir teigiama šarolė veislės aprašyme, tai ramūs, nekaprizingi, lengvai prie žmonių ir aplinkos prisitaikantys galvijai. „Mano gyvuliai tokie ir yra, labai draugiški. Kai į fermą ateina mano keturių metų sūnus ir uždainuoja vieną žinomą šlagerį, buliukai atrodo kaip didžiuliai meilūs katinai – susispiečia prie aptvaro ir klauso“, – juokiasi ūkininkas. 

Skirtingų veislių galvijų charakterio skirtumai labai gerai atsiskleidžia juos sveriant. Pasak Rimanto, 18 mišrūnų pasverti prireikė 2 valandų, o 14 šarolė galvijų užteko 20 minučių.

Šiuo metu grynaveislių bandoje yra du genetiškai beragiai šarolė buliai. Pagrindinis – 1,2 t sveriantis Hadijus, atkeliavęs su pirma banda iš Čekijos. Antrasis – dar jaunas, dvejų metų Jardas, pirktas Žemaitijoje iš žinomo augintojo Jono Oželio. Po kurio laiko jis užims pagrindinio bandos reproduktoriaus vietą.

40 mišrūnių kergiamos su angusų veislės buliumi. Mišrūnus, tarp kurių dominuoja limuzinų ir angusų veislės, jis pirko iš kaimyno. „Tvarte vietos daug, vienas gyvulys turi 15–18 kv. m tvarte ir dar 12 kv. m mociono aikštelėje, tad kodėl gi jų nelaikyti. Mišrūnų nežadu atsisakyti ir ateityje, jie atlieka savo paskirtį ir suteikia ūkiui pajamų“, – sako R. Kubiliūnas.

Šarolė telyčios kergiamos 22 mėn., mišrūnės truputį anksčiau – 18–19 mėn. Veršiavimosi sezonas ūkyje trunka ištisus metus – Rimantas taip sudėliojo ūkio vadybą, kad gyvulių turėtų parduoti kiekvieną mėnesį. Šarolė veršeliai atjunkomi 8 mėn., mišrūnai truputį anksčiau.

Žolę galvijams ūkininkas šienauja kalnuoto reljefo vietovėse, kur iki 3 ha dydžio lopinėliuose įrengta 57 ha pievų. Pradėjęs laikyti galvijus, kasmet 40 ha laukų patręšia mėšlu.

Ir šarolė, ir mišrūnai auginami intensyviai ir šeriami vienodu racionu – šienainiu ir savo gamybos grūdais. Paskutinį trimestrą prieš veršiavimąsi šarolė karvėms duodamas dietinis racionas – kaip žinoma, šiai veislei būdingas sunkesnis veršiavimasis. 

R. Kubiliūnas daug tariasi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės ekspertu Vytu Gudaičiu, kuris ūkyje vykdo gyvulių produktyvumo kontrolę. Padedant šiam specialistui Rimantas ketina dar koreguoti pašarų racioną.

„Kai pasakiau, kad žolę šienauju tris kartus, V. Gudaitis uždavė logišką klausimą – kodėl ne keturis? Iš tiesų, juk šeriant jauna žole mažiau reikėtų koncentruotųjų pašarų. Tačiau turiu pripažinti, kad iki šiol pirmenybę teikdavau augalininkystės ūkio darbams, o šienaudavau atradęs tam laiko“, – Rimantas žino savo klaidas ir iš jų mokosi.

Pagaliau įsigijęs visą reikalingą žolinių pašarų ruošimo techniką (šienapjovę, grėblį, vartytuvą, presą), šiemet jaunas ūkininkas žada imti pavyzdį iš pažangių kaimynų Daukantų, šienaujančių net 5 kartus.

Į gyvulius, fermas, techniką jis investavo ne tik savo ir ES lėšas, bet ir skolintas iš banko. Kol tęsiasi ūkio plėtra, tvarto atnaujinimas, investicijų grąžos nematyti. Bet mėsinės galvijininkystės ūkis – ilgalaikis projektas ir greitos grąžos čia niekas negali tikėtis. O kol kas finansines spragas užkamšo augalininkystės ūkis.

Visą straipsnį skaitykite balandžio „Mano ūkio“ numeryje.

MŪ inf.