Jurbarkas. Aštuonios valandos per dieną: keturios ryte ir keturios vakare - tiek laiko Jurbarko rajono ūkininkas Zigmas Andriuškevičius kasdien praleidžia karvių fermoje, kur automatizuotas tik melžimas, o visa kita - rankų darbas. Jaunas vyras yra profesionalus melžėjas, tad šių pareigų niekam nepatiki. Nors šie metai ūkiui labai sunkūs, tačiau viliasi, kad pienininkystė nebus „nurašyta", ir jam dar pavyks įgyvendinti studijų laikais sukurtą modernaus ūkio viziją.

Kasdienė praktika ūkyje ir Veterinarijos akademijoje įgytos žinios padeda išsiskirti iš kitų melžėjų. Jurbarko rajone vykusiame konkurse šiais metais jis pademonstravo geriausią rezultatą - teorijos testas ir sanitarinis pasiruošimas buvo įvertinti aukščiausiais balais.

„Mano specialybė - gyvulininkystės technologas. Magistrantūros studijas baigiau Josifo Taco melžimo mokymo centre, tad konkurso teorija man nesunki. Sudėtingiausia dalis, aišku, melžimo aparatų plovimas. Keturi plovimai, skubi ir dažniausiai supainioji jų eiliškumą. Sunku čia surinkti 100 balų. Paskutinis etapas - melžimas - vėlgi paprastas, be to, šiemet pasitaikė geros karvės", - pasakoja Zigmas, prisimindamas neseniai vykusį renginį. Laimėti prizo jis nesitikėjęs, ne dėl to važiavęs. Netikėtai atsisakius dalyvauti dviem dalyvėms, LŽŪKT specialistės paprašė, kad ūkininkas dalyvautų konkurse. Specialiai ruoštis neturėjo laiko, dėl to ir jaudulio nebuvo.

Melžėjų varžytuvių nugalėtojai

„Norint laimėti, svarbiausia namuose palikti nervus", - juokauja ūkininkas, pasvarstydamas apie tai, kad kitais metais toks konkursas gal bus organizuojamas jo ūkyje. Toks nerašytas ūkininkų susitarimas - kas laimi, to ūkyje konkursas ir vyksta.

„Dvejus metus konkursas vyko V. Baršausko ūkyje. Pernai laimėjo Ž. Oberauskas, tai sutarėm, kad šiemet varžytuvės bus jo ūkyje, o kadangi dabar aš laimėjau, tai visų žvilgsniai mano pusėn krypsta. Kodėl ne, tik klausimas, ar mano melžimo aikštelė tiks, nes dar tebėra rusiška, į kurią karvės įvaromos ir gale uždaromas lankas. Nėra ir pagrindo, karvės stovi ant pievos", - neslepia Zigmas, pasakodamas ne tik apie jau atitarnavusią melžimo aikštelę, bet ir fermą, kurios modernizuoti neįmanoma, o statyti naują nėra iš ko.

Prasčiausias laikas - praeity?

Z. Andriuškevičius su nerimu prisimena praeitą žiemą. 39 karves ir dar tiek prieauglio laikantis ūkininkas už pieną gaunamais pinigas sumokėdavo mokesčius, o kitkam ne kas likdavo -  apie pašarų priedus ar trąšas nebuvo nė kalbos.

„Šie metai beprotiškai sunkūs. Pieno kaina pavasarį krito iki tos, kurią ministrė buvo nurodžiusi kaip žemiausią, technika gedo, su javais nesisekė. Mineralus pirkau ir perku pigesnius, baltyminių priedų išvis neperku, nes tiesiog neįperku jų. Taip, pienas gal šiek tiek nukenčia, bet kai tokia pieno kaina tą baltyminį brangų pirkti tikrai neapsimoka. Prisiauginu baltyminių žirnių. Jau geriau mažiau pieno, bet susitaupo kita pusė", -  samprotauja ūkininkas, deklaruojantis 100 ha žemės, iš kurių 60 ha pievų.

Karvėms šienainio jis prisiruošė užtektinai, prisuko 100 ritinių šieno. Tik situacija su grūdais prasta, pajuodę, neišvaizdūs. „Reiktų pasitikrinti, kad nebūtų toksinų", - svarsto Zigmas.

Visas nesėkmes ūkininkas nurašo laikiniems sunkumams. Prisimena tą metą, kai pinigai už pieną buvo tikrai geri. To įrodymas - ant kalvos, gražioje vietoje pastatytas erdvus  gyvenamasis namas, kuriame neseniai apsigyveno su žmona Inesa ir trimis vaikais. Tiesa, statybos dar nebaigtos, kaip ir daugelis planuotų darbų, laukia geresnio meto, didesnių pajamų nei dabar.

Namo statybos dar nebaigtos, bet šeima jau įsikūrusi erdviame name 

Patys mažiausi - vos pusės metukų sulaukęs Benas ir kiek vyresnė Miglė - reikalauja nuolatinės mamos priežiūros, todėl visi ūkio darbai gula ant jauno tėvo pečių. Vyras džiaugiasi, kad ūkį perleidę tėvai vis dar atskuba sūnui į pagalbą. Samdyti darbuotojų nėra už ką, nors laisvos rankos dirbant laukuose labai praverstų. Ypač sunku tada, kai prasideda šienapjūtė ar rugiapjūtė.

Pagal modernizavimo programą ūkininkas ketina įsigyti galingą traktorių ir šienapjovę.  Didelį presą nusipirko pats be paramos, tačiau senasis traktorius jo nebepasuka, reikia galingesnio. Nori didesnio našumo, kad nereikėtų, kaip praeitais metais, iki Kalėdų rudeninį arimą arti.

Ūkininkauja nuo mažumės

„Su traktoriumi į plentą pradėjau važiuoti keturiolikos", - šypsosi  Zigmas, prisimindamas linksmą „ūkininkavimo" pradžią. Sako visuomet žinojęs, kad gyvenimą susies su pienininkyste, kad tai jo pašaukimas. Dėl to ir studijas rinkosi, kad pritaikytų žinias ūkyje, kurį perėmė iš tėvų.

Mažasis Benas matuojasi tėčio pelnytą geriausio melžėjo medalį

„Užsienyje dėl to stiprūs ūkiai, kad jie šimtamečiai, iš kartos į kartą perleidžiami. Vokietijoje išvis niekas žemės neparduoda, tai šeimos turtas, tik pas mus to nevertina", - sako ūkininkas, vildamasis kada nors sustiprinti ir atgaivinti jo globai patikėtą tėvų palikimą.

„Grandiozinis projektas mano sumąstytas buvo. Naują didesnę fermą statyti, modernizuoti ją, kad gyvulių šėrimas būtų automatizuotas, ne taip, kaip dabar. Atsiveži ruloną, o išridenti, išnešioti tenka rankomis. Traktorius į vidų neįvažiuoja, ferma siaurutė, modernizuoti jos neįmanoma, tik naują statyti", -  sako ūkininkas, nepamiršdamas dar studijų laikais apgalvoto projekto, kuomet planavo fermą, daržinę ir kitus statinius išdėstyti U raidės forma, kad nuo vakarų vėjų apsaugotų ūkio kiemą.

MŪ inf.