Šilalės r. Justinas Stonys su šeima daugiau kaip dešimtmetį puoselėja iš tėvų perimtą ūkį ir pasirinktą pienininkystės kryptį. Šiuo metu tvartuose mūkia per 120 piendavių.

Ūkininkas daug dėmesio skiria karvių genetikai, domisi naujovėmis, nebijo eksperimentuoti ir dalyvauti projektuose.

Kodėl Justinas pasirinko ūkininkavimo kelią, kokią žolynų ir tvaraus ūkininkavimo svarbą įžvelgia?

Kaip pasirinkote ūkininko kelią? Koks ūkis dabar?

Ūkininkauti pradėjau po studijų, 2011 metais. Baigiau mechanikos inžineriją tuometiniame LŽU (dabar VDUŽŪA – red. past.). Įgytos žinios bent jau ūkininkavimo pradžioje tikrai pravertė, ypač taisant ar renkantis techniką, žemės ūkio padargus, dalyvaujant įvairiose modernizavimo priemonėse. Ir dabar dūšioje esu labiau mechanikas.

Ūkį perėmiau iš tėvų. Kaip jaunasis ūkininkas, turėjau 40 karvių, iš jų 30 melžiamų, apie 10 angusų ir simentalių veislės karvių žindenių su veršiukais. Tada dirbome apie 100 ha. Kai banda padidėjo, pradėjo trūkti vietos, tad mėsinių galvijų atsisakiau.

Šiuo metų melžiame apie 120 karvių, dirbame apie 300 ha. Iš karvės per kontrolės metus primelžiame apie 9 t pieno. Melžiu eglutės tipo melžimo aikštelėje po 12 karvių. Bandoje daugiausia holšteinų.

Tinkamai prižiūrėti bandą yra reikalų. Reikia galvijus ir gydyti. Priimti sprendimą dažniausiai reikia čia ir dabar, o veterinarų nelabai berasi. Tad gyvenimas privertė išmokti sėklinti ir ženklinti. Baigiau kursus, nes juk reikia žinių ir norisi kuo daugiau pačiam visko padaryti.

Ką norėtumėte dar padaryti?

Labai norėčiau atnaujinti fermų infrastruktūrą, o tam jų reikia naujų. Plėsti bandos neplanuojame, nes ir taip braškame per siūles. Jeigu projektai bus su 70 proc. paramos intensyvumu, tada galbūt ir ryšiuosi investuoti. Jei mažiau, nemanau, kad statybos vyks. Pieno sektoriuje per daug kalnelių. Žinote, kai visas ūkis yra ant kiemo, sunku prisiversti stipriai rizikuoti. Aišku, norėtųsi robotizuotos fermos.

Bet ir dabar nėra prastai. Paskutinius trejus metus ypač daug dėmesio skiriu genetikai. Manau, gerai bandai išvystyti reikia kažkur apie dešimt metų. Fermos yra senos statybos, todėl pasitvarkiau, susidariau sąlygas, nusipirkau keletą bandos valdymo sistemų. Labai su racionu nespaudžiu, to ir nedarysiu, kol naujų fermų nebus. Noriu bendrą pieno kiekį palaikyti, kokias 3 t per dieną.

Žemės šiuo metu daugiau yra nei gyvulių. Taip jau išeina. Norėčiau nebesėti javų, turėti daugiau melžiamų karvių. Kad būtų vienas darbas, nes sėja ir šienavimas dažnai dubliuojasi. Bet verčiamės dabar taip. Darbo yra, tik reikia dirbti. Pragyvenimui užteks.

Praėjusių metų sausros parodė ūkiuose auginamų žolynų pliusus ir minusus. Kokia jūsų patirtis ir patarimai, siekiant sumažinti sausrų riziką žolių derliui?

Taip, sausra vis dažnesnė ir ilgiau užsilieka. Manau, čia svarbūs keli dalykai. Žolių derlius priklauso nuo žemės dirbimo ir tinkamų augalų rūšių pasirinkimo. Žemės dirbimo ir plūgo atsisakiau jau prieš 6 metus. Šalia ūkininkaujantis kaimynas vis dar aria, tad įdomu stebėti laukų situaciją.

Pastebėjau, ypač kai sausesnis pavasaris, mano pasirinktas minimalus žemės dirbimas labiau pasiteisina: viskas greičiau ir geriau auga, drėgmė geriau išsilaiko.

Visą straipsnį rasite agroakademija.lt.