Alytaus r. Bendrių kaimo ūkininkų Dalės ir Valdo Rinkevičių neaplenkia visą žemės ūkio sektorių kamuojančios problemos, tačiau dzūkai nenuleidžia rankų ir kasdieniniu savo darbu užsitikrina rytdieną.

Rinkevičių ūkio ašis – aštuoniolikos Lietuvos juodmargių karvių banda. Įvertinę šios pieninių galvijų veislės privalumus ūkininkai jau daugiau kaip dešimt metų dalyvauja Senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų išsaugojimo programoje.

Aplink šią ašį sukasi 30 hektarų augalininkystės ūkis. Nuosavos žemės Rinkevičiai turi 18 ha ir dar 12 ha nuomojasi, kad būtų užtikrinta sėjomaina ir užtektų pašaro galvijams.

„Mūsų abiejų tėvai neturėjo žemės. Nuosavybė atsirado gavus pirmuosius tris hektarus, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę“, – pasakojo D. Rinkevičienė. Tačiau nepaisant to, abiejų sutuoktinių  ryšys su žeme buvo nuo pat vaikystės, nes abu gimė ir užaugo kaime. Sukūrę šeimą, įsikūrė Valdo tėvų sodyboje, kurioje gyvena ir šiandien.

Dar kolūkių laikais, kai kiekvienai kaime dirbančiai ir gyvenančiai šeimai buvo atmatuota po 60 arų sklypelį, ūkininkai stengėsi, kad ir toks mažas žemės lopinėlis papildytų šeimos biudžetą.

Sodindavo ankstyvas bulves ir jas parduodavo turguje, vėliau – braškes, kurios keliaudavo į Druskininkus ir noriai būdavo perkamos poilsiautojų. 

„Nuskindavome ir parduodavome braškes, tada imdavomės bulvių. Taip ir vertėmės gaudydami pinigą“, – prisiminimais dalijosi Dalė ir Valdas Rinkevičiai

Šeimoje augo trys vaikai, tad Dalė rūpinosi jais ir triūsė savame ūkyje, o Valdas važinėdavo į darbą tekstilės kombinate. Žlugus kombinatui, vyras pradėjo dirbti visai šalia namų esančioje Alytaus rajono savivaldybės priešgaisrinės apsaugos tarnybos Miroslavo ugniagesių komandoje ir jau 26 metai yra jos narys. Kadangi budi kas ketvirta para, likusį laiką skiria savo ūkio darbams.

Skaičiuoja antrą dešimtmetį

2004 metais įregistravę ūkį, Rinkevičiai turėjo 7 karves, augino braškes ir bulves, kurių padidinę karvių skaičių, atsisakė.

„Karvių bandą išaugino pieno supirkimo kainos. Jei parduodi 100 litrų pieno, kaina viena, jei 200 – jau kita. Norėjome užsidirbti daugiau. Tada už pieną neblogai mokėjo. Už vienų metų pelną nusipirkome naudotą, tačiau geros būklės galingą traktorių „John Deere“, – sakė V. Rinkevičius.

Paskelbus kvietimą dalyvauti Senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų išsaugojimo programoje, paaiškėjo, jog dzūkų ūkyje jau yra 4 grynaveislės Lietuvos juodmargės. Jos ir tapo startu įveisiant genofondinę bandą.

Ne vienus metus auginę šios veislės karves, ūkininkai jau buvo perpratę jų priežiūros subtilybes ir įvertinę duodamą naudą, todėl ilgai nesvarstė dėl dalyvavimo programoje. 

Šiandien Rinkevičių ūkyje 18 Lietuvos juodmargių. Senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų išsaugojimo programoje jie įsipareigoję dalyvauti iki 2021-ųjų gegužės mėnesio.

Pagrindiniai ūkio darbininkai abu sutuoktiniai, daug padeda ir su tėvais gyvenantis, policijos pareigūnu dirbantis jauniausias sūnus Lukas. „Jam patinka žemės ūkis, galbūt ir perims mūsų ūkį, tačiau jo veiklos sritis jau bus kita“, – sako V. Rinkevičius.

Anot Dalės Rinkevičienės, augindamas galvijus esi tarsi pririštas prie namų, todėl jaunimą labiau vilioja augalininkystė

Ūkyje yra visa pieno ūkiui reikalinga technika ir įranga: trys traktoriai, sėjamoji,  freza, frontalinis krautuvas, erdvi  platforma ritinimas susivežti, mėšlatakis, srutovežis, pieno šaldytuvas, melžimo agregatai. Viskas įsigyta už savus pinigus ir pasinaudojus paramos lėšomis.

Rinkevičių ūkis 2013 metais konkurse „Metų ūkis“ buvo išrinktas antros vietos nugalėtoju rajone. 

Pasirinkimo nesigaili

„Produktyvumas, reprodukcija, eksterjeras bei ilgaamžiškumas, – tai savybių visuma, dėl kurių verta laikyti ir išsaugoti senųjų lietuviškų veislių galvijų genofondą“,–  tikina V. Rinkevičius.

Jo nuomone, Lietuvos juodmargės produktyvumu gal ir nusileidžia holšteinams, bet jos turi daug savybių, kurios pranoksta užsienines pieninių galvijų veisles.

Savo juodmarges melžia ne 3, bet 5-6 laktacijas. Per metus viena duoda po 6 tonas pieno. Jo riebumas – 4,4 proc., baltymingumas – 3,1 proc. Tai – pagrindiniai rodikliai, be primilžio kiekio, lemiantys supirkimo kainą.

Lietuvos juodmargės Rinkevičių ūkyje rūpestingai prižiūrimos, mylimos, kartkartėmis sutuoktiniai savo augintinėms net padainuoja

„Jeigu už pieną moka gerą kainą, siekti, kaip jo daugiau ir aukštesnės kokybės primelžti yra ūkininko žinių ir darbštumo reikalas“, – aiškina V. Rinkevičius. Pradėjęs ūkininkauti, vyras lankė seminarus, kursus ir kitokius mokymus, susijusius su pieninių galvijų priežiūra ir augalininkyste, o juose įgytos žinios leido pasiekti gerų rezultatų bei užtikrinti pelningą ūkio veiklą.

Pieno kokybei įtakos turi ir pašarai. Rinkevičiai juos savo juodmargėms ruošia iš pačių užaugintų žolių ir ankštinių augalų.  

Norėtų daugiau stabilumo

„Didžiausios smulkaus ūkio bėdos, kad supirkimo kainos nešokinėtų ir daugiau mokėtų už pieną, daugiau pinigų uždirbtume, o šiaip, kokios čia bėdos gali būti, svarbiausia kad nesusirgtume“, – optimizmo nestokoja V. Rinkevičiaus.

Valdas Rinkevičius: „Jei tinkamai tvarkaisi, iš smulkus ūkio ir pragyventi galima, ir vaikus išleisti į mokslus.“ 

Ūkininko nuomone, pastaruoju metu dar negalima skųsti, nors supirkimo kainos nėra didelės, bet moka stabiliai, ne taip kaip ankstesniais metais, kai kainos šokinėdavo. Šaltuoju metų laiku pakeldavo centu kitu, o išginus ant žolės, sumažindavo 4-5 centais. Su kainomis ir ūkininkavimo nuotaika krisdavo.

„Dirbti reikia daug, žinių reikia turėti daug, tačiau norint sėkmingai ūkininkauti, svarbiausia žinoti savo galimybes ir turėti jų neviršijančius norus“, – sako Dalė ir Valdas Rinkevičiai.

Konvencija įpareigoja išsaugoti

Šių metų sausio 1-sios duomenimis, Lietuvoje registruota beveik 190 tūkst. visų juodmargių veislių karvių. Iš jų tik nedidėlė dalis – 844 (praėjusių metų spalio 1-sios duomenimis),  baigusios laktaciją senojo genotipo Lietuvos juodmargės, kurias laiko 96 ūkininkai.

„Senojo genotipo Lietuvos juodmargės yra ilgaamžės, vidutiniškai 3,3 laktacijos, jos atsparesnės ligoms, tvirtesnių kojų, labiau prisitaikę prie vietinių aplinkos sąlygų. Tuo tarpu holšteinų veislės karvėms, kurių primilžiai didesni, reikia tam tikrų laikymo sąlygų ir pats svarbiausias dalykas – itin kokybiškų pašarų. Dzūkijos regiono ūkininkai negali užtikrinti to, ką gali suvalkiečiai, laikydami jas derlingesnėse žemėse“, – teigė Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius.

Anot jo, kaimo žmogaus racionalumas padeda teisingai pasirinkti, kokios veislės karves laikyti, kad gautų didžiausią naudą.

Negalima ignoruoti naujų produktyvių karvių veislių, tačiau ir senąsias veisles reikia puoselėti, be to, Paryžiaus konvencija įpareigoja išsaugoti senąsias veisles ir joms tinkamą aplinką.

„Kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją, kad būtų padidinta parama už senųjų galvijų veislių išsaugojimą. Šiuo metu ji yra 180 eurų už sąlyginį gyvulį ir ūkininkui menkai kompensuoja išlaidas. Tikimės, kad planuojant valstybės paramą 2021-2027 metų finansiniam laikotarpiui, bus  įsiklausyta į ūkininkų prašymus“, – sakė V. Urbonavičius.

MŪ inf.