Kaunas. Pieno sektoriaus padėtis šiais metais jau geresnė, tačiau ilgalaikė perspektyva miglota. Taip Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje teigė jos pirmininkas Jonas Vilionis, išvardijęs, kas kelia didžiausią nerimą. Pagrindo nerimauti turi ir pieno perdirbėjai.

Pasak J. Vilionio, šiemet situacija geresnė ir tai džiugina: kilo pieno supirkimo kaina, yra didelis žaliavinio pieno poreikis, jo ieško ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos įmonės. Tačiau, regis, tai ir visos geros žinios.

Negeras ženklas, kad jau keliuose aukcionuose krenta pieno miltelių kaina. „Tikimės, kad tai laikinas reiškinys", - tarstelėjo J. Vilionis. Pieno supirkimas mažėja, nes mažėja ir karvių, ir jas laikančiųjų skaičius. Be to, vis dar daug pieno įsivežama iš Latvijos ir Estijos.

Padėties nelengvina ir vadinamasis pieno įstatymas, sudėliojęs, anot J. Vilionio, ūkininkus „į lėkšteles". Lietuvoje vidutinė pieno supirkimo kaina, kaip ir išmokos, vis dar mažiausios visoje ES, o išmokas dar mažina paramos iš pirmojo į antrąjį ramstį perkėlimas, pirmųjų ha išmokos. „O jeigu dar mokesčių politika keisis... Esame spaudžiami iš visų pusių, taigi, labai džiuginančių naujienų nematau", - konstatavo J. Vilionis.

Amžinas klausimas, kaip padaryti, kad visiems būtų gerai - gamintojui, perdirbėjui, prekybininkui, kad pieno gamintojų uždarbis grandinėje nebūtų mažiausias, o prekybininko - didžiausias, lieka be atsakymo.

Pagal statistiką, pieno gamintojų pajamos 2017 m. padidėjo, bet tai nėra pagrindinis motyvas nusprendusiems atsisakyti pieno gamybos - pieno supirkimo kaina vis dėlto nėra tokia, kad vaidintų didelį vaidmenį.

Kadangi šalyje pieno gamyba mažėja, perdirbėjams trūksta žaliavinio pieno, jie priversti daugiau jo importuoti. LPGA posėdyje dalyvavęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas prasitarė, kad perdirbėjai yra sunerimę - jų ateitis neatrodo labai šviesi, nes įsivežti pieno gali nebebūti iš kur. Estai pradeda vykdyti panašų projektą kaip „Pienas LT", į Latviją žvalgosi stiprios pasaulio pieno pramonės įmonės „Valio", „Arla".

„Tad tik laiko klausimas, kada iš Latvijos ir Estijos nebepavyks įsivežti pieno. O ir lenkai, mano akimis, turi daug ambicijų Lietuvos pieno rinkoje, panašu, kad jie gali elgtis taip pat, kaip kažkada Lietuvos perdirbimo įmonės Latvijoje ir Estijoje - už žaliavą mokės daugiau, pieno produktų įveš daugiau ir pigiau, taip žlugdydami pirmiausia mūsų šalies pieno perdirbėjus", - sakė ministras ir perspėjo, kad ūkininkams tuo nereikėtų džiaugtis, nes kol yra konkurencija, tol galima tikėtis didesnės kainos už parduodamą pieną.

Situacija nėra paprasta, ir jeigu prasidėtų įtampa dėl žaliavos trūkumo, perdirbimo įmonių veikla gali pradėti strigti, vėluos atsiskaitymas už pieną, iškils bankroto grėsmė. „Yra pavojus, kad Lietuva taps pieno žaliavos, kaip ir grūdų, eksportuotoja. O juk pieno sektorius hektarui sukuria daug daugiau pridėtinės vertės, bet jeigu neliks perdirbimo, eksporto, tai ir pridėtinės vertės neliks", - galimas grėsmes vardijo žemės ūkio ministras.

Todėl jis ragino visiems sutarti dėl ateities strategijos, kurios projektą yra pasiūlęs „Pienas LT" valdybos pirmininkas Naglis Narauskas. „Bet kol kas mums nepavyksta susitarti nei tarpusavyje, nei su pieno perdirbėjais, drįsčiau sakyti, kad ir pati ministerija neužima aiškios pozicijos, - atvirai kalbėjo B. Markauskas. - Bet iki gruodžio 1 d. privalome parengti strategiją ir, tikiuosi, ji bus parengta."

Ministras pripažino, kad Žemės ūkio ministerija neturi pakankamai svertų paveikti pieno sektoriaus situacijos. Tik bando sudėlioti prioritetus, pasirūpinti, kad parama pasiektų pieno sektorių. Tad pieno sektoriaus strategija, jeigu dėl jos sutartų visi sektoriaus dalyviai (pieno gamintojai, perdirbėjai, valstybės institucijos, atsakingos už reguliavimą ir turinčios įtakos ūkininkų gyvenimui, mokslo atstovai) galbūt suteiktų daugiau galimybių ir ministrui belstis į tam tikrųjų instancijų duris.  Šio projekto svarbiausi tikslai - kad visi sektoriaus dalyviai būtų patenkinti ekonomine nauda, kad didėtų pieno sektoriaus indėlis į valstybės BVP, kad būtų efektyviai naudojami valstybės resursai (žmonės, pinigai, žemė) ir kt.

„Pinigų visiems neužtenka, ir strategija reikalinga tam, kad nueitume pas premjerą, į Vyriausybę ir galėtume pasakyti, kad yra rimta grėsmė ne tik šalies žemės ūkiui, bet ir visai ekonomikai. Jeigu sektorius ir toliau taip trauksis, nebeliks eksporto, nors turime daug naujų gerų rinkų, - kalbėjo ministras B. Markauskas ir atvirai pridūrė: - Mūsų turimų priemonių, pinigų ir galimybių neužtenka, kad išlaikytume ūkininkus pieno gamybos sektoriuje, kad jie investuotų ir didintų ūkius bei pieno gamybą." 

Vienintelė paguoda - dėl pieno gamybos mažėjimo jo supirkimo kaina neturėtų kristi. Šiemet pirmą kartą pieno kainų sezoniškumas, anksčiau nuolat naudotas ir perdirbėjų labai mėgstamas argumentas, negaliojo. „Tikiuosi, Lietuva nebus stebuklų kraštas ir perdirbėjai vasarą nenumušinės kainų", - vylėsi ir ministras.  

Šių metų birželį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje buvo 266,4 Eur/t. Įmonių pateiktais duomenimis, liepą natūralaus pieno supirkimo kaina didėjo apie 1,4 proc., numatoma kaina - apie 270 Eur/t. ES vidutinė kaina - 330 Eur/t.

2017 m. sausį-birželį buvo importuota 196,49 tūkst. t žalio pieno (19,9 proc. daugiau, palyginti su praėjusiais metais), importuoto pieno kaina buvo 317 Eur/t. Importuoto pieno perdirbimas sudarė 24,2 proc. viso perdirbto pieno Lietuvoje.

2017 m. sausį-birželį buvo eksportuota 36,03 tūkst. t žalio pieno (12,3 proc. mažiau, palyginti su praėjusiais metais), eksportuoto pieno kaina buvo 331,1 Eur/t. Pieno eksportas sudarė apie 5,5 proc. nuo viso supirkto žalio pieno.

Žalias pienas buvo eksportuotas į Lenkiją, Latviją ir Estiją.

MŪ inf.