Kauno r. Pagynėje ūkininkaujantis Kęstutis Svečiulis 450 ha plote augina tik vasarinius augalus - cukrinius runkelius, sėmeninius linus, baltąsias garstyčias ir kvietukus. Ūkininkas sako, kad nesėdamas žiemkenčių, jis sumažina riziką ir sutaupo daug nervų, o ūkio pelningumu nesiskundžia.

Puspenkto šimto hektarų plote runkelių ir linų auginama po 150 ha, garstyčių - 100 ha, likusiuose - kvietukai. „Auginu tai, ką lengvai parduodu ir niekada nesiskundžiu. Darosi madinga dejuoti: geras oras - blogai, blogas oras - irgi blogai, aukštos kainos - blogai, žemos kainos - blogai. Bet aš ne iš tokių dejuojančių", - sako ūkininkas ir juokaudamas priduria, kad jis yra netradicinės orientacijos žemės ūkio srityje: dėl to, kad visai nesėja žieminių augalų.

Darbų laukuose vos ne iki sausio užtenka su cukriniais runkeliais. Kelinti metai rudens orai labai dėkingi - šilti ir palyginti sausi, o pats ruduo tęsiasi neįprastai ilgai ir niekaip nevirsta žiema. Cukriniams runkeliams tokie orai labai tinka - lapkričio viduryje runkeliai dar gražiausiai žaliuoja, o jų cukringumas tik kyla. Ūkininko pastebėjimu, rudenys Lietuvoje dabar tokie pat kaip Vokietijoje, tad ir derliai gausumu susivienodino - 60 t/ha vidutinis runkelių derlius jau nieko nebestebina.

„Kelinti metai iš eilės užauginame labai gerus cukrinių runkelių derlius, bet nieko kitaip juk nedarome - tiesiog pati gamta tai lemia", - nuopelnų prisiimti nelinkęs žemdirbys.

Ūkininkas pasiguodė, kad runkeliai praranda rentabilumą. Mat pasaulyje dėl pertekliaus smarkiai krito cukraus kaina. „Mums, augintojams, fabrikas kainą sumažino, nuo kitų metų 10 Lt/t runkelių gausime mažiau. Vietoj dabartinių 106 Lt/t už bazinio cukringumo runkelių kitais metais bus tik 96 Lt/t", - ne augintojų naudai pakrypusiomis kainomis nepatenkintas K. Svečiulis. Tačiau cukrinių runkelių atsisakyti jis neketina jau vien dėl turimo brangios technikos komplekto jiems auginti.

Linų sėmenys dabar madingi

Sėmeniniai linai K. Svečiulio ūkyje auginami jau 15 metų. Šiuo metu tai didžiausias sėmeninių linų ūkis šalyje. Anksčiau ūkininkas turėjo linų aliejaus spaudyklą. Sėmenų prisipirkdavo iš tų ūkininkų, kurie augindavo pluoštinius linus, mat jiems sėmenys likdavo kaip atlieka. Dabar aliejų spaudžia tik savo reikmėms, o linų sėmenis parduoda kaip žaliavą maisto produktų gamybai.

„Mano išaugintų sėmenų galima nusipirkti „Iki" parduotuvėse su ženklu „Iki ūkis". Viena maisto pramonės įmonė perka nemažus kiekius sėmenų iš ūkio ir deda kaip priedą į sausus pusryčius - dabar juk labai madinga valgyti linų sėmenis, nes jie tikrai naudingi sveikatai", - sako ūkininkas pridurdamas, kad dėl realizacijos nekyla jokių problemų.

Priklausomai nuo metų, iš hektaro prikuliama nuo 1 iki 3 tonų sėmenų. Linų sėklą augintojas perka iš Olandijos, ją atnaujina kas treji metai. Linams augti geriausiai tinka drėgni metai, nes jų šaknų sistema yra išsidėsčiusi dirvos paviršiuje, tad sausros juos veikia pražūtingai. Linų auginimo technologija paprasta, sudėtinga tik tai, kad jų nuėmimas nusitęsia į spalio mėnesį. Tokiu laiku naktys būna ilgos, ilgai laikosi drėgmė, tad lieka labai trumpas laikas kulti - tik pats vidudienis, nuo 12 iki 16 valandos.

Linai kuliami tuo pačiu kombainu kaip ir kiti ūkyje auginami augalai. Iškuliamos viršūnėlės, o tai, kas lieka lauke, užariama - žemei nuolat reikia organinių medžiagų. Sėmenys iš karto valomi ir džiovinami - jų drėgnumas turi būti 9 procentai.

Baltosios garstyčios ūkyje auginamos treji metai. Jų derlingumas labai panašus į linų - prikuliama 1-3 t/ha. Tačiau garstyčios vertingos ne tik dėl palyginti aukštų supirkimo kainų. Jos atlieka vieną labai gerą darbą - pagerina žemę. Po jų kitais metais pasėti augalai tiesiog tarpsta, nes žemė būna išpurenta, laidi orui ir vandeniui. „Buvo problemų su sėjomaina, kol neįsivedžiau garstyčių. Joms tik vieną kartą herbicido reikia, taip pat kaip ir linams. Man patinka augalai, kuriems nereikia daug chemijos", - tarsteli K. Svečiulis.

Ūkininkas praktikuoja vieną nesudėtingą technologiją: leidžia sudygti po garstyčių kūlimo likusioms pabiroms. Per du mėnesius jos užauga ir pradeda žydėti. Jei garstyčios kuliamos rugpjūčio pabaigoje, tai pabiros pražysta spalio gale. Tada jas belieka užarti - puiki ir pigi žalioji trąša. „Kiek žinau, vakariečiai netgi gauna išmokas: augina kviečius, po jų nuėmimo įsėja garstyčias - ir išmokas gauna ir už jas, ir už kviečius. Sakyčiau, visiems reikėtų įsėti garstyčias kaip tarpinius pasėlius", - mano žemdirbys.

K. Svečiulis pabrėžia, kad jam labai svarbu laukuose naudoti kuo mažiau pesticidų. Pirma, jie labai brangūs, antra, nesinori nuodyti nei savęs, nei aplinkos. Štai cukrinius runkelius pradėjo kaupti - labai pasiteisino: ne tik sunaikinamos piktžolės, bet ir suardoma dirvos pluta, augalų šaknys pradeda lengviau kvėpuoti. „Du kartus purškiau ir du kartus kaupiau, o kaimynas 5 kartus purškė. Mano laukai atrodė geriau", - pastebi ūkininkas. Beje, jis visus savo dirbamus laukus aria. Jo manymu, tai leidžia išlaikyti dirvą purią, laidžią orui, o kartu mažina piktžolių ir ligų užkratą.

VISĄ PUBLIKACIJĄ RASITE ŽURNALE „MANO ŪKIS" NR. 12